Atėjau po poros savaičių, ir mane priėmė kažkokia mergužėlė žvairom nuo amžino melavimo akim.

— Lapšionikova, redakcijos sekretorė, — šyptelėjęs tarė Ivanas, puikiai pažįstąs pasaulį, kurį taip tūžmingai vaizdavo jo svečias.

— Gali būti, — atšovė tasai, — taigi ji man grąžino romaną, jau gerokai apšiurusį ir sumaigytą. Stengdamasi nežiūrėti į akis, Lapšionikova pranešė, kad redakcija yra apsirūpinusi rankraščiais dviem metams į priekį, tad klausimas dėl mano romano spausdinimo, kaip ji pasakė, „atkrinta“.

— Kas po to, ką aš prisimenu, — murmėjo meistras, trindamas smilkinį. — Na, nubirusius raudonus žiedlapius ant titulinio puslapio ir dar savo draugės akis. Taip, tas akis aš prisimenu.

Ivano svečio pasakojimas darėsi vis painesnis, vis dažniau jis kažką nutylėdavo. Jis šnekėjo apie įstrižą lietų ir neviltį, prasismelkusią į jų prieglobstį, apie tai, kad buvo dar kažkur nuėjęs. Pašnibždom šūkčiojo, kad nekalt ina jos, raginusios jį grumtis, nėmaž nekaltina, ne!

Ivanas išgirdo, kaip vėliau nutiko kažkas netikėta ir keista. Kartą herojus atvertė laikraštį ir išvydo jame krit iko Arimano straipsnį, kuris vadinosi „Priešo išpuolis“, o jame Arimanas perspėjo visus ir kiekvieną, kad jisai, tai yra mūsų herojus, mėgino prakišti į spaudą Jėzaus Kristaus apologiją.

— Atsimenu, atsimenu! — šūktelėjo Ivanas. — Tik užmiršau jūsų pavardę!

— Kartoju, palikime ramybėje mano pavardę, jos nebėra, — atsakė svečias. — Ne ji čia svarbi. Dar po dienos kitame laikraštyje pasirodė kitas, Mstislavo Lavrovičiaus pasirašytas, straipsnis, kuriame autorius siūlė įkrėsti, ir stipriai įkrėst i, tam šventųjų teplioriui ir visai pilotystei, kurią šis sumanęs prakišti (vėl tas prakeiktas žodis!) į spaudą.

Apstulbintas žodžio „pilotystė“, atsiverčiau trečią laikraštį. Jame buvo straipsniai:

vienas — Latunskio, o kitas — pasirašytas raidėmis „N. Z.“ Patikėkit, Arimano ir Lavrovičiaus kūriniai buvo vieni juokai, palyginti su Latunskio rašiniu. Užtenka pasakyti, kad Latunskio straipsnis vadinosi „Karingas sentikis“. Aš taip įnikau skaityti straipsnius apie save, kad nė nepastebėjau, kaip priešais mane išdygo jinai (buvau pamiršęs užrakinti duris) su šlapiu lietsargiu ir šlapiais laikraščiais rankose. Jos akys tvieskė ugnimi, šaltos rankos virpėjo. Iš pradžių ji puolė bučiuoti mane, paskui, ranka daužydama stalą, kimiu balsu pareiškė nunuodysianti Latunskį.

Ivanas nesmagiai krenkštelėjo, bet nieko nepasakė.

— Atėjo liūdnos rudens dienos, — kalbėjo toliau svečias, — siaubinga nesėkmė su tuo romanu tarsi išplėšė mano sielos dalį. Tiesą sakant, man nebeliko kas veikti, ir aš gyvenau nuo pasimatymo ligi pasimatymo. Ir štai tuo metu kažkas man atsitiko.

Velniaižin kas, nors Stravinskis tikriausiai seniai viską išsiaiškino. Užgulė mane liūdesys ir atsirado kažkokios nuojautos. Straipsniai, beje, nesiliovė. Pirmieji man kėlė juoką.

Tačiau juo daugiau jų pasirodydavo, juo labiau kito mano požiūris į juos. Dabar atėjo nuostabos stadija. Nors straipsnių tonas buvo rūstus ir savim pasitikintis, kiekvienoje šių straipsnių eilutėje galėjai jausti kažkokį neįtikėtiną apsimetinėjimą ir netikrumą. Man visą laiką atrodė — ir aš nepajėgiau tuo jausmu atsikratyti, — kad straipsnių autoriai kalba ne tai, ką norėtų pasakyti ir kad jie tūžta kaip tik dėl to. O paskui, įsivaizduokite, užėjo trečioji stadija — baimės. Ne, ne, supraskit teisingai, anaiptol ne tų straipsnių baimės, o baimės visai kitų, nei su jais, nei su romanu nesusijusių dalykų. Pavyzdžiui, aš pradėjau bijoti tamsos. Žodžiu, stojo psichinio susirgimo stadija. Man vaidenosi, ypač kai imdavau migti, kad kažkoks itin lankstus ir šiltas aštuonkojis tiesia savo čiuptuvus stačiai link mano širdies. Turėjau miegoti prie šviesos.

Mano mylimoji labai pasikeitė (apie aštuonkojį jai, aišku, nepasakojau. Tačiau ji matė, kad man darosi negeri dalykai), sulyso ir išblyško, nustojo juoktis ir vis prašė atleisti už tai, kad patarė man paskelbti romano ištrauką. Ji įkalbinėjo mane viską mest i ir važiuoti į pietus prie Juodosios jūros, išleidžiant visus likusius iš šimto tūkstančių pinigus.

Ji įkalbinėjo primygtinai, o aš nenorėjau ginčytis (nuojauta sakė, kad važiuoti prie Juodosios jūros neteks) ir žadėjau leistis į kelionę artimiausiomis dienomis. Tačiau ji pasisiūlė pati nupirkti man bilietą. Tada išsiėmiau visus savo pinigus, maždaug dešimt tūkstančių rublių, ir atidaviau jai.

— Kodėl tiek daug? — nustebo jinai.

Aš kažką pralemenau, pasakiau, kad bijau vagių ir prašau pasaugoti pinigus ligi kelionės. Ji paėmė juos, įsidėjo į rankinuką, puolė mane bučiuoti ir kalbėti, kad jai lengviau būtų numirti, negu palikti mane vieną, tokį prislėgtą, tačiau ji privalanti paklusti būtinybei, jos laukią namiškiai, ji ateisianti rytoj. Ji maldavo mane nieko nebijoti.

Tai atsitiko pavakare, spalio viduryje. Ir ji išėjo. Atsiguliau ant sofos ir užmigau be žiburio. Nubudau pajutęs, kad aštuonkojis šalia. Grabaliodamasis tamsoje, vargais negalais užsidegiau šviesą. Kišeninis laikrodis rodė antrą valandą nakties. Atsiguliau sirguliuodamas, o nubudau tikras ligonis. Ūmai man pasirodė, kad rudens tamsa tuoj išgrūs langų stiklus, siūbtelės į kambarį ir aš prigersiu joje tarsi rašale. Nebepajėgiau tvardytis. Surikau, mane nusmelkė noras bėgti kur nors, kad ir viršun pas šeimininką.

Grūmiausi su savimi kaip beprotis. Man užteko jėgų nusigauti ligi krosnies ir ją užkurti.

Kai malkos sutraškėjo ir ėmė bilsnoti durelės, man, sakytumei, trupučiuką palengvėjo.

Puoliau į prieškambarį ir įžiebiau tenai šviesą, susiradau butelį balto vyno, atsikimšau jį ir ėmiau gerti stačiai iš butelio. Nuo vyno baimė truputį atlėgo — bent jau tiek, kad nenulėkiau į viršų pas šeimininką, o grįžau prie krosnies. Atsidariau dureles, karštis tvokstelėjo man į veidą ir į rankas, ir aš sušnibždėjau:

— Pajusk, kad mane ištiko bėda. Ateik, ateik, ateik!

Bet niekas nesirodė. Krosnyje stūgavo ugnis, į langus čaižė lietus. Tada atėjo galas.

Ėmiau traukti iš stalčių sunkius mašinėle perrašyto romano pluoštus ir juodraščių sąsiuvinius ir pradėjau juos deginti. Tai sunkus darbas, nes prirašytas popierius nenori degti. Lūžinėjančiais nagais draskiau sąsiuvinius, grūdau statmenus lapus tarp pliauskų ir maišiau juos žarstekliu. Pelenai tarpais įveikdavo mane, slopindavo liepsną, tačiau aš nenusileidau, ir romanas, kad ir atkakliai priešindamasis, vis dėlto degė. Pažįstami žodžiai raibuliavo akyse, geltona spalva nesulaikomai kilo puslapiais iš apačios į viršų, tačiau žodžiai buvo matomi ir ugnyje. Jie dingdavo tik tada, kai popierius pajuosdavo, ir aš nirtulingai pribaigdavau juos žarstekliu. Tuo metu kažkas tyliai sukrebždėjo už lango. Mano širdis pašoko aukštyn, ir aš, įgrūdęs į ugnį paskutinį sąsiuvinį, puoliau rakinti durų. Plytų laipteliai vedė aukštyn link laukujų durų. Klupinėdamas prilėkiau prie jų ir tyliai paklausiau:

— Kas ten?

Ir balsas, jos balsas, atsiliepė:

— Aš.

Nė nepamenu, kaip įveikiau durų grandinėlę ir užraktą. Vos įžengus į vidų, ji prigludo prie manęs, visa šlapia, drėgnais skruostais, išsidraikiusiais plaukais, virpanti. Aš įstengiau ištarti tik vieną žodį:

— Tu… tu? — mano balsas nutrūko, ir mudu nuskubėjom žemyn. Prieškambary ji nusimetė paltą, mes tuoj pat įžengėme į pirmąjį kambarį. Tyliai šūktelėjusi, ji plikomis rankomis ištraukė iš krosnies ant grindų paskutinį ten likusį popieriaus pluoštą, kurio apačia jau buvo apanglėjusi. Beregint kambarys prisipildė dūmų. Kojomis užmindžiau liepsną, o ji griuvo ant sofos ir pravirko, nesulaikomai kūkčiodama.

Kai ji aprimo, aš pasakiau:

— Aš pradėjau nekęst i šito romano, mane priveikė baimė. Aš sergu. Man baisu.

Ji pakilo ir prašneko:

— Dieve, koks tu ligonis. Už ką gi, už ką? Bet aš išgelbėsiu, išgelbėsiu tave. Už ką gi?

Mačiau paburkusias nuo dūmų ir ašarų jos akis, jaučiau, kaip šaltos rankos glosto man kaktą.

— Aš tave išgydysiu, išgydysiu, — murmėjo ji, įsikibusi rankomis man į pečius, — tu jį atkursi. Kodėl, kodėl aš nepasilikau vieno egzemplioriaus!