…Ir išsinuomojo pas privatininką skersgatvyje netoli Arbato du kambarius sode tūnančio nedidelio namuko pusrūsyje. Tarnybą muziejuje metė ir pradėjo kurti romaną apie Poncįjų Pilotą.

— Ak, stojo aukso amžius, — šnibždėjo pasakotojas, o jo akys spindėjo. — Visai atskiras butukas, dar ir prieškambaris, o jame kriauklė su vandeniu, — kažkodėl it in didžiuodamasis gyrėsi jis, — maži langeliai prie pat šaligatvio, ateinančio nuo vartelių.

Priešais per ketvertą žingsnių, patvoryje, alyvos, liepa ir klevas. Ak, ak, ak! Žiemą pro langelį be galo retai išvysdavau kieno nors juodus batus ir išgirsdavau gurgždant sniegą po kojomis. Ir mano krosnelėje nuolatos degė ugnis! Bet ūmai atėjo pavasaris, ir pro blausius langų stiklus išvydau pirma nuogus, o vėliau žaliai besipuošiančius alyvų krūmus. Štai tada, praėjusį pavasarį, atsitiko įstabesnis dalykas nei tas išloštas šimtas tūkstančių. O juk ši suma, sutikit, didžiulė.

— Teisybė, — prisipažino įdėmiai klausąs Ivanas.

— Aš atvėriau langus ir sėdėjau antrajame, visai mažyčiame kambarėlyje, — svečias ėmė rodyti rankomis, — štai čia — sofa, priešais — kita sofa, o tarp jų stalelis ir ant stalelio nuostabus naktinis šviestuvas, o arčiau lango knygos, čia nedidelis rašomasis stalas, o pirmajame kambaryje — milžiniškame, keturiolikos kvadratų, — knygos, knygos ir krosnis.

Ak, kaip puikiai buvau įsikūręs! Nuostabiai kvepėjo alyvos! Mano galva svaigo iš nuovargio, o Pilotas skriejo į pabaigą…

— Baltas apsiaustas, raudonas pamušalas! Suprantu! — šūkavo Ivanas.

— Taigi! Pilotas skriejo į pabaigą, į pabaigą, aš jau žinojau, kad paskutiniai romano žodžiai bus: „…Penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas“. Na, savaime aišku, išeidavau pasivaikščiot i. Šimtas tūkstančių — didžiulė suma, ir aš vilkėjau puikia pilka eilute. Arba traukdavau pietauti į kokį nors nebrangų restoraną. Arbate buvo šaunus restoranas, nežinau, ar dabar tebeveikia.

Ūmai svečio akys išsiplėtė, jis kuždėjo toliau, žvelgdamas į mėnulį.

— Ji nešėsi šlykščias, nerimą keliančias geltonas gėles. Velniai žino, kaip jos vadinasi, bet kažkodėl pačios pirmos pasirodo Maskvoje. Tos gėlės ryškiai švietė virš jos juodo pavasarinio palto. Ji nešėsi geltonas gėles! Netikusi spalva. Ji pasuko iš Tverės gatvės į skersgatvį ir atsigręžė. Na, Tverės gatvę žinote? Tverės gatve ėjo tūkstančiai žmonių, bet galvą dedu, kad ji matė tiktai mane ir pažvelgė ne tik nerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grožis, kiek nepaprasta, niekieno neregėta vienatvė jos akyse!

Paklusdamas šitam geltonam ženklui, aš irgi pasukau į skersgatvį ir nuėjau paskui ją.

Mudu tylėdami ėjome kreivu nuobodžiu skersgatviu, ji viena puse, o aš kita. O skersgatvėlyje, įsivaizduokite, nebuvo nė gyvos dvasios. Aš kankinausi, nes man pasirodė, kad būtinai turiu ją užkalbinti, ir nuogąstavau, kad neišdrįsiu pratarti nė žodžio, o ji nueis ir aš jos niekada daugiau nepamatysiu.

Ir, įsivaizduokite, staiga ji pati prašneko:

— Ar jums patinka mano gėlės?

Aiškiai prisimenu, kaip nuskambėjo jos balsas, gana žemas, bet trūkčiojant is, ir, nors tatai kvaila, man pasirodė, kad skersgatvyje, atšokęs nuo nešvarios geltonos sienos, atsiliepė aidas.

Aš skubiai perkirtau gatvikę ir, priėjęs prie jos, atsakiau:

— Ne.

Ji pažvelgė į mane nustebusi, o aš staiga visai nelauktai supratau, kad visą gyvenimą mylėjau kaip tik tą moterį! Tai bent, a? Aišku, jūs sakysite, beprotis?

— Nieko aš nesakau, — šūktelėjo Ivanas ir paragino: — Meldžiu, toliau!

Ir svečias vėl prabilo:

— Taip, ji pažvelgė į mane nustebusi, o paskui taip paklausė:

— Apskritai nemėgstate gėlių?

Jos balse pajutau priešiškumą. Ėjau greta, stengdamasis pataikyti į koją ir, savo nuostabai, visai nesijaučiau sukaustytas. — Ne, gėles aš mėgstu, tik ne tokias, — pasakiau.

— O kokias?

— Rožes mėgstu.

Ir iškart pasigailėjau šitaip pasakęs, nes ji lyg prasikaltusi nusišypsojo ir švystelėjo savo gėles į griovį. Šiek tiek sutrikęs aš vis dėlto pakėliau jas ir atkišau jai, tačiau ji šyptelėjusi atstūmė gėles, ir aš dabar nešiau jas rankoje.

Kurį laiką žingsniavome tylėdami, paskui ji ištraukė iš mano rankų gėles, numetė jas ant grindinio, įkišo savo juodą pirštinėtą ranką į mano delną, ir mes nuėjome greta.

— Toliau, — tarė Ivanas, — tik prašom ničnieko nepraleisti.

— Toliau? — paklausė svečias. — Kas toliau buvo, galėtumėte ir pats atspėti.

Staiga jis dešine rankove nusibraukė nejučia ištryškusią ašarą ir vėlei prašneko:

— Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu! Jinai, beje, vėliau tvirtino, kad buvę ne taip, kad mes, aišku, mylėję vienas kitą labai seniai, dar nepažinodami, niekuomet nematę vienas kito, ir kad ji gyvenusi su kitu žmogumi, o aš tada… su šita, kaip ji…

— Su kuo? — paklausė Benamis.

— Su šita… na… su šita, na… — sumurmėjo svečias ir ėmė spragsėti pirštais.

— Jūs buvote vedęs?

— Taigi, štai ir spragsiu… Šitą… Varenką, Manečką… ne, Varenką… menu, dryžuota suknelė… muziejus… beje, neprisimenu.

Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.

Taip, meilė pervėrė mus akimirksniu. Aš tatai suvokiau jau tą pačią dieną, kai mudu, nieko aplink nematydami, atklydome į krantinę prie Kremliaus sienos. Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų.

Susitarėm susit ikt i kitą dieną ten pat, prie Maskvos upės, ir susitikome. Mums švietė gegužės saulė. Ir veikiai, veikiai ši moteris tapo mano slapta žmona.

Ji ateidavo pas mane kiekvieną dieną, ir aš nuo pat ryto pradėdavau jos laukti.

Laukdamas kilnodavau iš vienos vietos į kitą daiktus ant stalo. Likus dešimčiai minučių, įsitaisydavau prie langelio ir klausydavausi, bene dunkstels išklerę varteliai. Kažkoks kuriozas: ligi mudviejų pažinties į mūsų kiemelį retai kas užsukdavo, tiesiog niekas neužsukdavo, o dabar man atrodė, kad visas miestas plūsta čionai. Varteliai dunkst, širdis dunkst, ir, įsivaizduokite, už lango ties mano veidu būtinai šmėkšteli kažkieno purvini batai. Galąstojas. Na, kam reikalingas galąstojas mūsų namuose? Ką jis galąs? Kokius peilius?

Ji įeidavo pro vartelius vieną sykį, o širdis dunkstelėdavo kokį dešimtį kartų. Aš nemeluoju, o paskui, kai stodavo jos valanda ir laikrodis rodydavo pusiaudienį, širdis dunksėdavo stačiai be atvangos, kol be jokio dunkstelėjimo, bemaž negirdimai, už lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomšinėmis kilpelėmis, susegtomis metalinėm sagtim.

Retkarčiais ji išdykaudavo ir, sustojusi prie antrojo langelio, batelio galu stuktelėdavo į stiklą. Tą pačią sekundę aš prišokdavau prie lango, tačiau batelis dingdavo, dingdavo juodas šilkas, užstojęs šviesą, — aš eidavau jos įsileisti.

Dievaži, niekas nežinojo apie mūsų ryšį, nors taip niekada nebūna. Nežinojo nei vyras, nei pažįstami. Sename namelyje, kurio pusrūsyje aš buvau įsikūręs, žmonės, aišku, žinojo ir matė, kad pas mane ateina kažkokia moteris, bet jos vardo nežinojo. — O kas ji? — paklausė Ivanas, nepaprastai susidomėjęs meilės istorija.

Svečias gestu parodė, kad niekam ir niekada to nepasakys, ir pasakojo toliau.

Ivanas patyrė, jog meistras ir nepažįstamoji taip smarkiai pamilo vienas kitą, kad tapo tiesiog neišskiriami. Ivanas jau aiškiai įsivaizdavo anuos du kambarius rūsyje, kuriuose visada buvo prietema, nes alyvos ir tvora užstodavo saulę. Įsivaizdavo nuzulintus raudonmedžio baldus, stalelį su laikrodžiu, mušančiu kas pusvalandis, ir knygas, knygas nuo dažytų grindų iki aprūkusių lubų, ir krosnį.

Ivanas sužinojo, kad svečias ir jo slaptoji žmona jau pirmosiomis pažinties dienomis nusprendė, kad Tverės gatvės ir skersgatvėlio sankryžoje juos suvedė pats likimas ir kad jiedu skirti vienas kitam visiems amžiams.