Jis pašnibždomis pranešė Ivanui, kad į 119 kambarį atvežė naujoką, kažkokį storulį tamsiai raudona fizionomija, be paliovos burbantį apie kažkokią valiutą ventiliacijos vamzdyje ir prisiekinėjantį, kad pas juos Sodų gatvėje apsigyvenęs nelabasis.

— Puškiną į šuns dienas deda ir be atvangos rėkia: „Kurolesovui bis, bis!“ — kalbėjo svečias, nervingai krūpčiodamas. Aprimęs jis atsisėdo ir tarė: — Tiek to, dievai jo nematė, — ir vėl ėmė klausinėti Ivaną: — Tai dėl ko jūs čionai pakliuvote?

— Dėl Poncijaus Piloto, — niūriai žvelgdamas į grindis, atsakė Ivanas.

— Ką? — pamiršęs atsargumą, suriko svečias ir pats sau delnu užspaudė burną. — Nuostabus sutapimas! Meldžiu jus — papasakokit!

Ivanas, kažkodėl pajutęs pasitikėjimą nepažįstamuoju, iš pradžių drovėdamasis ir užsikirsdamas, o paskui vis labiau įsidrąsindamas ėmė porinti vakarykštę istoriją, nutikusią prie Patriarcho tvenkinių. Taip, paslaptingasis raktų vagis buvo puikus klausytojas! Svečias nelaikė Ivano pamišėliu, be galo susidomėjęs klausėsi pasakojimo ir, istorijai įsibėgėjus, galutinai ja susižavėjo. Jis vis pertraukinėjo Ivaną šūksniais:

— Na, na! Toliau, toliau, meldžiu jus. Tik dėl Dievo meilės, ničnieko nepraleiskit!

Ivanas ničnieko ir nepraleido, jam ir pačiam taip pasakoti buvo kur kas lengviau, jis pamažu nusikasė ligi tos vietos, kur Poncijus Pilotas, užsimetęs baltą mantiją raudonu kaip kraujas pamušalu, išėjo į balkoną.

Tada svečias tarsi maldai sudėjo rankas ir sušnibždėjo:

— O, kaip aš atspėjau! Kaip aš viską atspėjau!

Pasakojimą apie kraupią Berliozo mirtį klausytojas palydėjo mįslingais žodžiais, jo akyse tuo metu plykstelėjo neapykanta:

— Tik tiek gaila, kad šito Berliozo vietoje neatsidūrė kritikas Latunskis arba literatas Mstislavas Lavrovičius, — ir paklaikusiu, tačiau vos girdimu balsu sušvokštė: — Toliau!

Svečią nepaprastai pralinksmino katinas, kišęs pinigus konduktorei, ir jis patyliukais springo iš juoko, žvelgdamas į savo pasakojimo sėkmės sujaudintą Ivaną, kuris tūpčiojo po kambarį, vaizduodamas katiną, moneta kasantį ūsus.

— Ir štai, — papasakojęs apie įvykius Gribojedove, nuliūdęs ir apsiblausęs užbaigė Ivanas, — aš pakliuvau čia.

Svečias užjaučiamai padėjo ranką ant vargšo poeto peties ir taip tarė: — Nelaimingas poetas! Tačiau, balandėli, jūs pats dėl visko kaltas. Nevalia buvo su juo taip nerimtai ir net įžūlokai elgtis. Štai jums ir kliuvo. Ir netgi turite „ačiū“ sakyti, kad palyginti pigiai išsisukote.

— Bet kas jis galų gale? — įniršęs, grūmodamas kumščiais, paklausė Ivanas.

Svečias įdėmiai nužvelgė Ivaną ir atsakė į klausimą klausimu:

— O jūs nepradėsit šėlti? Mes visi čia nepatikimi… Ar neteks kviesti gydytojo, leisti vaistų, ar neimsit siausti?

— Ne, ne! — sušuko Ivanas. — Sakykit, kas jis?

— Na, gerai, — atsakė svečias ir reikšmingai, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė: — Vakar prie Patriarcho tvenkinių jūs buvot sutikęs šėtoną.

Ivanas, kaip ir buvo žadėjęs, nepradėjo siautėti, tačiau vis dėlto baisiausiai suglumo.

— Negali būti! Juk jo nėra.

— Liaukitės! Jau kam kam, tik ne jums taip kalbėti. Jūs, matyt, vienas iš pirmųjų nuo jo nukentėjote. Puikiai suprantat, kad esat uždarytas į psichiatrinę ligoninę, o aiškinat, kad jo nėra. Iš tikrųjų keista!

Galutinai priblokštas Ivanas nut ilo.

— Vos tik pradėjote apie jį pasakoti, — toliau šnekėjo svečias, — aš jau beveik numaniau, su kuo jūs vakar taip maloniai šnekučiavotės. Tiesą sakant, negaliu atsistebėti Berliozu!

Na, jūs, suprantama, skaistus bernužėlis, — čia svečias vėl atsiprašė, — tačiau Berliozas, kiek apie jį girdėjau, vis dėlto šį tą buvo skaitęs! O pirmieji to profesoriaus žodžiai išsklaidė visas mano dvejones. Jo negalima neatpažinti, drauguži! Beje, jūs… dar kartą atsiprašau, juk aš neklystu, jūs tikras nemokša?

— Be abejonės, — sutiko neatpažįstamas Ivanas.

— Na štai… Net veidas, kurį jūs apsakėt… skirtingos akys, antakiai! Beje, atleiskite, o gal jūs nė operos „Faustas“ nesate girdėjęs?

Ivanas kažkodėl baisiausiai sutriko ir paraudęs it vėžys ėmė murmėti apie kažkokią kelionę į Jaltą, į sanatoriją…

— Na matot… nieko nuostabaus! O Berliozas, kartoju, mane apstulbino. Jis ne tik apsiskaitęs, bet ir labai gudrus. Antra vertus, jo naudai privalu pasakyti, kad Volandas, savaime aišku, gali apdumti akis ir gudresniam žmogui.

— Kas?! — savo ruožtu šūktelėjo Ivanas.

— Tyliau!

Ivanas visa jėga pliaukštelėjo sau delnu per kaktą ir sušvokštė:

— Suprantu, suprantu. Raidę „W“ mačiau jo vizitinėje kortelėje. Ąjajaj, čia tai bent! — jis valandėlę suglumęs patylėjo, žvelgdamas į mėnulį, plaukiantį už grotų, ir prašneko: — Vadinasi, jis tikrai galėjo būti pas Poncijų Pilotą? Juk tada jau buvo gimęs? O mane laiko bepročiu! — piktai rodydamas į duris, pridūrė Ivanas.

Svečio lūpų kampučiuose atsirado karčios pašaipos raukšlė.

– Žvelkime tiesai į akis, — ir svečias atgręžė veidą slenkančio per debesį nakties šviesulio pusėn. — Ir jūs, ir aš — pamišėliai, neverta ginčytis. Matote, jisai sukrėtė jus — ir jūs kuoktelėjote, nes, matyt, buvote į tai linkęs. Tačiau viskas, ką pasakojate, be abejonės, tikrai buvo. Tik jūsų pasakojimas toks nuostabus, kad net genialusis psichiatras Stravinskis, suprantama, nepatikėjo. Jis apžiūrėjo jus? (Ivanas linktelėjo.) Jūsų pašnekovas ir pas Pilotą buvo, ir pas Kantą pusryčiavo, o dabar atvyko į Maskvą. — Bet jis čia velniai žino kokios košės privirs! Juk reikia kaip nors jį sugauti? — gana nedrąsiai, tačiau vis dėlto dar pamėgino kelt i galvą ankstesnysis, ne visai pribaigtas Ivanas.

— Jūs jau pabandėte, pakaks, — ironiškai atsakė svečias, — nepatariu ir kitiems bandyti. O kad košės privirs, galit neabejoti. Ak, ak! Bet kaip apmaudu, kad jį sutikote jūs, o ne aš!

Nors viskas mano širdy seniai perdegė, vien plėnys teliko, tačiau prisiekiu, kad už tokį susitikimą atiduočiau Praskovjos Fiodorovnos raktų ryšulį, nes daugiau nieko neturiu. Aš skurdžius!

— O kam jis jums reikalingas?

Svečias ilgai sielojosi ir krūpčiojo, bet pagaliau prašneko:

— Tik pamanykit, kaip keista, aš čia uždarytas dėl to paties, kaip ir jūs, dėl Poncijaus Piloto, — čia svečias baikščiai apsidairė ir tarė: — Mat prieš metus aš parašiau romaną apie Pilotą.

— Jūs — rašytojas? — susidomėjo poetas.

Svečio veidas apniuko, jis pagrasė Ivanui kumščiu.

— Aš — meistras, — tarė jis rūsčiai ir išsitraukė iš chalato kišenės nutrintą juodą kepuraitę, kurioje geltonu šilku buvo išsiuvinėta raidė „M“. Jis užsidėjo šitą kepuraitę ir pasirodė Ivanui iš profilio ir iš priekio, norėdamas įrodyti esąs meistras.

— Ji savo rankomis man ją pasiuvo, — paslaptingai pridūrė.

— O kokia jūsų pavardė?

— Aš nebeturiu pavardės, — su niūria panieka atsakė keistasis svečias, — aš atsisakiau jos, kaip ir apskritai visko gyvenime. Pamirškime ją.

— Tuomet bent apie romaną papasakokit, — mandagiai paprašė Ivanas.

— Prašom. Mano istorija iš tiesų gana nepaprasta, — pradėjo svečias.

…Pagal išsilavinimą jis buvo istorikas ir dar prieš dvejus metus dirbo viename Maskvos muziejuje, be to, vertėjavo.

— Iš kokios kalbos? — pasidomėjo Ivanas.

— Aš moku penkias kalbas, be gimtosios, — atsakė svečias, — anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų ir graikų. Na, dar ir itališkai skait inėju.

— Oho! — pavydžiai sušnibždėjo Ivanas.

Istorikas gyveno vienas, niekur neturėjo giminių ir beveik jokių pažįstamų Maskvoje. Ir pamanykit tiktai, — kartą išlošė šimtą tūkstančių rublių.

– Įsivaizduokit mano nustebimą, — kuždėjo svečias juoda kepuraite, — kai aš kyštelėjau ranką į krepšį su nešvariais baltiniais ir žiūriu: joje tas pats numeris kaip ir laikraštyje! Tą obligaciją, — paaiškino jis, — buvau gavęs muziejuje.

Išlošęs šimtą tūkstančių, paslaptingasis Ivano svečias štai ką padarė: prisipirko knygų, paliko savo kambarį Miasnickajos gatvėje…

– Ūū, prakeikta landynė! — suurzgė svečias.