Vertėjo pasiūlymas buvo aiškus, praktiškas ir labai solidus, tačiau kažkaip itin nesolidžiai atrodė ir vertėjo kalbos maniera, ir jo drabužiai, ir šita šlykšt i, sukiužusi pensnė. Dėl viso to pirmininkas juto kažkokį neaiškų nerimą, bet vis dėlto nusprendė priimti pasiūlymą. Mat gyventojų komiteto kasoje, deja, buvo stambus deficitas.
Rudeniop šildymui reikėjo pirkti naftos, o už ką — nežinia. Su inturisto pinigais, galimas daiktas, pavyktų išsiversti. Tačiau apdairus ir atsargus Nikanoras Ivanovičius pareiškė, kad visų pirma šį klausimą reikės suderinti su inturistų biuru.
– Žinoma, — šūktelėjo Korovjovas, — būtinai suderinkit. Štai jums, Nikanorai Ivanovičiau, telefonas, derinkit nedelsdamas. O dėl pinigų nesidrovėkit, — pakuždom pridūrė jis, tempdamas pirmininką į prieškambarį prie telefono, — iš ko lupti, jei ne iš jo!
Kad būtumėt matęs, kokią vilą jis turi Nicoje! Kitą vasarą, išvažiavęs į užsienį, specialiai užsukit pažiūrėti — aiktelėsit! Reikalą su inturistų biuru pavyko sutvarkyti telefonu nepaprastai greitai, pirmininką tatai net apstulbino. Pasirodė, kad ten jau žinoma apie pono Volando ketinimą apsigyventi privačiame Lichodejevo bute ir dėl to visai neprieštaraujama.
— Na ir šaunu! — plyšojo Korovjovas.
Šiek tiek suglumintas jo tarškėjimo, pirmininkas pareiškė, kad gyventojų komitetas sutinka savaitei išnuomoti butą Nr.50 artistui Volandui už… — Nikanoras Ivanovičius akimirksnį užsikirto, paskui tarė:
— Penkis šimtus rublių per dieną.
Čia Korovjovas galutinai apstulbino pirmininką. Vogčia pamerkęs akį ir linktelėjęs miegamojo pusėn, kur buvo girdimi minkšti sunkaus katino šuoliai, jis sušvokštė:
— Vadinasi, už savaitę bus trys su puse tūkstančio.
Nikanoras Ivanovičius pamanė, kad jis pridurs: „Na ir apetitas, Nikanorai Ivanovičiau!“ — bet Korovjovas pasakė visai ką kita:
— Argi čia pinigai?! Prašykit penkių, jis duos.
Nikanoras Ivanovičius sutrikęs šyptelėjo ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie velionio rašomojo stalo, kur Korovjovas neregėtai greitai ir mikliai surašė du sutarties egzempliorius. Paskui jis nulėkė į miegamąjį ir tuoj grįžo, o abiejuose sutarties egzemplioriuose jau buvo skėtrūs užsieniečio parašai. Sutartį pasirašė ir pirmininkas.
Tada Korovjovas paprašė raštelio už penkis…
— Rašykit žodžiais, žodžiais, Nikanorai Ivanovičiau!.. tūkstantis rublių… — ir, palydėdamas žodeliukais, kažkaip nesiderinančiais su rimtu reikalu: — Ein, cvei, drei! — paklojo priešais pirmininką penkis naujus pinigų pakelius.
Skaičiuojant pinigus Korovjovas maivėsi, laidė visokius juokelius, kaip antai „pinigėliai mėgsta skaičių“, „kad turi pinigų, nebijok nė ubagų“ ir panašiai.
Suskaičiavęs pinigus, pirmininkas gavo iš Korovjovo užsieniečio pasą laikinai priregistruoti, įsidėjo jį, sutartį ir pinigus į portfelį ir kažkaip nesusilaikęs droviai paprašė kontramarkės…
— Be kalbų! — subliuvo Korovjovas. — Kiek jums bilietų, Nikanorai Ivanovičiau, dvylika, penkiolika?
Priblokštas pirmininkas paaiškino prašąs tik poros kontramarkių, sau ir Pelagėjai Antonovnai, savo žmonai.
Korovjovas beregint išsitraukė bloknotą ir smagiai išrašė kontramarkę dviem asmenim pirmoje eilėje. Šitą kontramarkę vertėjas kaire ranka mikliai įspraudė į Nikanoro Ivanovičiaus delną, o dešiniąja tėkštelėjo į kitą pirmininko ranką traškantį pakelį.
Dėbtelėjęs į tą pakelį, Nikanoras Ivanovičius smarkiai paraudo ir ėmė stumti jį šalin.
— Nevalia… — murmėjo jis.
— Nė girdėti nenoriu nieko, — sukuždėjo Korovjovas stačiai jam į ausį, — pas mus nevalia, o užsienyje valia. Nepatogu, Nikanorai Ivanovičiau, įžeisite užsienietį. Jūs vargote…
— Už tai griežtai baudžiama, — tylut tylutėliai suvebleno pirmininkas ir apsidairė.
— O kur liudininkai? — šnibžtelėjo į kitą ausį Korovjovas. — Kur liudininkai, klausiu?
Liaukitės!
Ir čia, kaip vėliau aiškino pirmininkas, atsitiko stebuklas: pakelis pats šmurkštelėjo į jo portfelį. O paskui pirmininkas, kažkoks išgeibęs ir net sugniužęs, atsidūrė laiptų aikštelėje. Minčių verpetas siautėjo galvoje. Sukosi ir toji vila Nicoje, ir dresuotas katinas, ir mintis apie tai, kad liudininkų iš tikrųjų nebuvo ir kad Pelagėja Antonovna apsidžiaugs, gavusi kontramarkę. Tos mintys buvo be jokio sąryšio, bet malonios. Tačiau kažkoks dyglys pačioje širdies gilumoje vis dėlto badė pirmininką. Tai buvo nerimo dyglys. Be to, čia, ant laiptų, pirmininkui tarsi kas kūju dunkstelėjo į galvą: „O kaip tasai vertėjas pateko į kabinetą, jeigu durys buvo užantspauduotos?! Ir kodėl jis, Nikanoras Ivanovičius, apie tai nepasiteiravo?“ Kurį laiką pirmininkas tarsi avinas spoksojo į laiptų pakopas, bet paskui nutarė spjaut i į viską ir nekvaršinti sau galvos tokiu neįkandamu klausimu…
Vos pirmininkas paliko butą, iš miegamojo pasigirdo žemas balsas:
— Man tas Nikanoras Ivanovičius nepatiko. Jis lupikautojas ir sukčius. Ar negalima padaryti taip, kad jis daugiau neateitų?
— Tik įsakykit, mesire… — atsiliepė iš kažkur Korovjovas, bet ne blerbiančiu, o visai aiškiu ir skardžiu balsu.
Ir tuoj pat prakeiktasis vertėjas atsidūrė prieškambaryje, surinko numerį ir kažkodėl didžiai verksmingu balsu ėmė mekenti į ragelį:
— Alio! Laikau savo pareiga pranešti, kad mūsiškio Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirminininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus spekuliuoja valiuta. Šiuo metu jo bute numeris trisdešimt penki, išvietėje, ventiliacijos vamzdyje, guli suvynioti į laikraštį keturi šimtai dolerių. Kalba minėto namo gyventojas Timofejus Kvascovas iš vienuolikto buto. Bet meldžiu laikyti mano pavardę paslaptyje.
Bijau minėto pirmininko keršto.
Ir pakabino, niekšas, ragelį.
Kas vėliau vyko bute Nr. 50, nežinoma, tačiau žinoma, kas vyko Nikanoro Ivanovičiaus bute. Įlindęs į savo išvietę ir užsikabinęs kabliuku, jis išsitraukė iš portfelio pinigus, įbruktus vertėjo, ir įsitikino, kad pakelyje keturi šimtai rublių. Tuos pinigus Nikanoras Ivanovičius susuko į laikraščio skiautę ir įkišo į ventiliacijos vamzdį.
Po penkių minučių pirmininkas sėdėjo už stalo savo nedideliame valgomajame. Žmona atnešė dailiai supjaustytos silkutės, gausiai pabarstytos svogūnų laiškais. Nikanoras Ivanovičius prisipylė stikliukėlį, išlenkė, prisipylė antrą, išlenkė, pasimovė ant šakutės tris gabaliukus silkės… ir tuo metu prie durų kažkas paskambino. O Pelagėja Antonovna įnešė garuojantį puodą, į kurį užteko užmesti akį, idant atspėtum, kad jame, pačiuose karštų barščių tirščiuose, guli tai, kas visų skaniausia pasaulyje — tuščiaviduris kaulas su čiulpais.
Nurijęs seilę, Nikanoras Ivanovičius suurzgė kaip šuo:
— Kad jūs prasmegtumėt! Nė pavalgyti neduoda. Nieko neįleisk, manęs nėra. Sakyk, kad liautųsi landžioję dėl to buto. Po savaitės bus posėdis…
Žmona nuskubėjo į prieškambarį, o Nikanoras Ivanovičius samčiu išvilko iš ugnimi alsuojančio ežero — jį, kaulą, perskilusį išilgai. Ir tą akimirką į valgomąjį įžengė du piliečiai, o su jais nežinia kodėl labai išblyškusi Pelagėja Antonovna. Žvilgtelėjęs į piliečius, Nikanoras Ivanovičius irgi išbalo ir atsistojo.
— Kur išvietė? — susirūpinęs paklausė pirmasis, vilkintis balta palaidine.
Ant pietų stalo kažkas dunkstelėjo (tai Nikanoras Ivanovičius numetė šaukštą ant ceratos).
– Čia, čia, — greitakalbe atsakė Pelagėja Antonovna.
Ir atvykėliai nedelsdami pasuko į koridorių.
— O kas atsitiko? — tyliai paklausė Nikanoras Ivanovičius, sekdamas paskui atėjusius. — Mūsų bute nieko tokio negali būti… O jūsų dokumentai… prašom atleisti… Pirmasis nė nestabtelėjęs parodė Nikanorui Ivanovičiui dokumentą, o antrasis tą pačią minutę jau stovėjo ant taburetės išvietėje ir kišo ranką į ventiliacijos vamzdį. Nikanoro Ivanovičiaus akys aptemo. Atvykėliai išvyniojo laikraštį, tačiau pakelyje pasirodė esą ne rubliai, o nepažįstami pinigai, lyg mėlyni, lyg žali, su kažkokio senio atvaizdu. Beje, Nikanoras Ivanovičius nepajėgė aiškiai visko įžiūrėti, jam prieš akis tyvuliavo kažkokios dėmės.
