— Kitaip nė negali būti, prokuratoriau, — nė nešyptelėjęs labai rūsčiai atsakė Afranijus.

– Įsivaizduoju, kas dėjosi pas Kaipą!

— Taip, prokuratoriau, tai sukėlė didelį sąmyšį. Mane jie pasikvietė nedelsiant.

Net patamsyje buvo matyti, kaip žiba Piloto akys.

– Įdomu, įdomu…

— Drįstu paprieštarauti, prokuratoriau, įdomu nebuvo. Didžiai nuobodus ir varginantis reikalas. Į klausimą, ar nebuvo kam nors Kaipos rūmuose išmokėti pinigai, gavau kategorišką atsakymą, kad nebuvo.

– Šit kaip? Na, nebuvo, vadinasi, nebuvo. Juo sunkiau bus rasti žudikus.

— Visai teisingai, prokuratoriau.

— Tiesa, Afranijau, štai kas man ūmai toptelėjo į galvą: gal jis pats nusižudė? — O ne, prokuratoriau, — net loštelėjęs krėsle iš nustebimo atsakė Afranijus, — atleiskite man, bet tai visai neįtikėtina!

— Ak, šiame mieste viskas įtikėtina! Kertu lažybų, kad neilgai trukus tokie gandai pasklis po visą miestą.

Afranijus metė į prokuratorių savąjį žvilgsnį, pagalvojo ir atsakė:

— Galimas daiktas, prokuratoriau.

Matyt, prokuratorius niekaip neįstengė liautis galvojęs apie žmogaus iš Kiriato nužudymą, nors čia viskas jau buvo aišku, jis net mažne svajingai prasitarė:

— Norėčiau pamatyti, kaip jis buvo nužudytas.

— Jis buvo nužudytas itin meistriškai, prokuratoriau, — atsakė Afranijus, šiek tiek ironiškai žvelgdamas į prokuratorių.

— Iš kur jūs žinote?

— Malonėkite atkreipti dėmesį į maišelį, prokuratoriau, — atsiliepė Afranijus, — dedu galvą, kad Judos kraujas plūstelėjo srove. Per savo gyvenimą esu matęs nemažai užmuštųjų, prokuratoriau.

— Vadinasi, jis tikrai nebeprisikels?

— Ne, prokuratoriau, jis prisikels, — su filosofiška šypsenėle atsakė Afranijus, — kai virš jo suskardės visų čia taip laukiamo Mesijo trimitas. Bet anksčiau jis neprisikels!

— Užtenka, Afranijau! Šis reikalas aiškus. Pereisime prie laidojimo.

— Nubaustieji palaidoti, prokuratoriau.

— O, Afranijau, atiduoti jus teismui būtų nusikaltimas. Jūs vertas aukščiausio apdovanojimo. Kaip viskas buvo?

Afranijus ėmė pasakoti: tuo metu, kai jis pats rūpinosi Judos reikalu, slaptosios sargybos komanda, vadovaujama jo padėjėjo, pasiekė kalvą jau patamsiais. Vieno kūno viršūnėje ji nerado. Pilotas krūptelėjo, dusliu balsu pratarė:

— Ak, kaipgi aš apie tai nepagalvojau!

— Neverta jaudintis, prokuratoriau, — pasakė Afranijus ir ėmė pasakoti toliau. — Jie pakėlė Dismo ir Gesto kūnus su paukščių iškapotomis akimis ir tučtuojau puolė ieškoti trečiojo kūno. Jį labai greitai surado. Kažkoks žmogus…

— Levis Matas, — ne klausdamas, o veikiau konstatuodamas pasakė Pilotas.

— Taip, prokuratoriau…

Levis Matas, laukdamas tamsos, slėpėsi urve šiauriniame Kaukolės kalno šlaite.

Nuogas Ješuos Ha—Nocri kūnas buvo šalia. Kai sargybiniai su fakelu įlindo į urvą, Levis puolė blaškytis ir siautėti. Jis rėkė, kad niekuo nenusikalto ir kad kiekvienas žmogus pagal įstatymą turi teisę palaidoti nužudytą nusikaltėlį, jeigu tik nori. Levis Matas sakė neatiduosiąs to kūno. Jis buvo įdūkęs, šūkčiojo kažką be sąryšio, čia maldavo, čia grasino ir keikė…

— Jį teko suimti? — niūriai paklausė Pilotas.

— Ne, prokuratoriau, ne, — raminamai tarė Afranijus, — įžūlų beprotį pavyko nuraminti, paaiškinus, kad kūnas bus palaidotas. Levis, truputėlį pagalvojęs, nurimo, bet pareiškė niekur nesitrauksiąs ir norįs dalyvauti laidotuvėse. Jis pasakė nesitrauksiąs, net jeigu jį grasintų užmušt i, ir net pats siūlė duonriekį peilį, kurį turėjo prie savęs.

— Jį nuvijo? — prislėgtu balsu paklausė Pilotas.

— Ne, prokuratoriau, ne. Mano padėjėjas leido jam dalyvauti laidojant kūnus.

— Kuris iš jūsų padėjėjų ten vadovavo? — paklausė Pilotas.

— Tolmajus, — atsakė Afranijus ir sunerimęs paklausė: — Gal jis padarė klaidą? — Pasakokit, — atsakė Pilotas, — klaidos nebuvo. Aš apskritai esu truputėlį sutrikęs, Afranijau, man regisi, aš sutikau žmogų, kuris niekada nedaro klaidų. Tas žmogus — jūs.

Levis Matas buvo pasodintas į vežimą, kuriame gulėjo nubaustųjų kūnai, ir maždaug po poros valandų komanda pasiekė nykų tarpeklį, esantį į šiaurę nuo Jeršalaimo. Ten kariai, dirbdami pamainomis, per valandą iškasė gilią duobę ir joje palaidojo visus tris nubaustuosius.

— Nuogus?

— Ne, prokuratoriau, komanda tam reikalui buvo pasiėmusi chitonus. Ant numirėlių pirštų buvo užmauti žiedai. Ješuai — su viena įpjova, Dismui — su dviem ir Gestui — su trim. Duobė užkasta, užversta akmenimis. Atpažinimo ženklą Tolmajus žino.

— Ak, jei aš būčiau pagalvojęs! — suraukęs kaktą prašneko Pilotas. — Juk man reikėtų pamatyti tą Levį Matą…

— Jis čia, prokuratoriau!

Pilotas, išplėtęs akis, kurį laiką žiūrėjo į Afranijų, o paskui tarė:

— Dėkoju už viską, ką padarėte šiuo reikalu. Prašom rytoj atsiųsti pas mane Tolmajų, iš anksto pranešus, kad aš juo patenkintas, o jus, Afranijau, — prokuratorius paėmė diržą, gulintį ant stalo, ištraukė iš jo kišenės žiedą su brangakmeniu ir padavė jį slaptosios policijos viršininkui, — prašau priimti atminimui.

Afranijus nusilenkė, tardamas:

— Didelė garbė, prokuratoriau.

— Komandą, laidojusią kūnus, prašom apdovanoti. Sekliams, pražiopsojusiems Judą, pareikšti papeikimus. O Levį Matą — tučtuojau pas mane. Man reikalingos Ješuos bylos smulkmenos.

— Klausau, prokuratoriau, — atsiliepė Afranijus ir lankstydamasis ėmė trauktis atbulas, o prokuratorius suplojo delnais ir suriko:

– Šen, pas mane! Šviestuvą į kolonadą!

Afranijus jau dingo sodo gilumoje, o už Piloto nugaros tarnų rankose sušvysčiojo žiburiai. Trys šviestuvai atsirado prieš prokuratorių ant stalo, ir mėnesėta naktis beregint pasitraukė gilyn į sodą, lyg ją būtų išsivedęs Afranijus. Afranijaus vieton į balkoną greta milžino kenturiono įžengė nepažįstamas mažas ir liesas žmogelis. Sugavęs prokuratoriaus žvilgsnį, milžinas bemat pasitraukė į sodą ir pradingo.

Prokuratorius tyrinėjo atvestąjį godžiomis ir šiek tiek išgąstingomis akimis. Taip žiūrima į žmogų, apie kurį daug girdėjai, apie kurį ir pats jau galvojai ir kuris pagaliau pasirodo.

Atėjęs žmogus buvo kokių keturių dešimčių metų, juodbruvas, nudriskęs, aplipęs pridžiūvusiu purvu, žvelgė it vilkas iš padilbų. Žodžiu, jis buvo labai neišvaizdus ir veikiau panašus į miesto elgetą, kurių daugybė stumdosi šventyklos terasose arba triukšmingo ir nešvaraus Žemutinio Miesto turgaus aikštėse.

Ilgai truko tyla, ir ją sutrikdė keistas atvestojo žmogaus elgesys. Jis išbalo, susvyravo ir, jeigu nešvaria ranka nebūtų įsitvėręs stalo krašto, būtų nugriuvęs.

— Kas tau? — paklausė jį Pilotas.

— Nieko, — atsakė Levis Matas tarytum kažką nurydamas. Liesas, nuogas, murzinas jo kaklas išsipūtė ir vėl subliūško.

— Kas tau yra, atsakyk, — pakartojo Pilotas.

— Pavargau, — atsakė Levis Matas ir niūriai pažvelgė į grindis.

— Sėskis, — tarė Pilotas ir parodė į krėslą. Levis įtariai pažvelgė į prokuratorių, žengė link krėslo, išgąstingai pašnairavo į auksinius ranktūrius ir atsisėdo ne į krėslą, bet ant grindų šalia jo.

— Paaiškink, kodėl nesisėdai krėslan? — paklausė Pilotas.

— Aš purvinas, ištepsiu, — tarė Levis, nunėręs akis į žemę.

— Tuoj gausi valgyti.

— Aš nenoriu valgyti, — atsakė Levis.

— Kam meluoji? — tyliai paklausė Pilotas. — Juk tu nevalgęs visą dieną, o gal ir ilgiau.

Na, gerai, nevalgyk. Pasišaukiau tave, kad parodytum peilį, kurį turėjai.

— Kareiviai atėmė jį, kai vedė čionai, — paaiškino Levis ir niūriai pridūrė: — Grąžinkit jį man, turiu atiduoti šeimininkui, aš jį pavogiau.

— Kam?

— Virvėms perpjauti, — atsakė Levis.

— Markai! — šūktelėjo prokuratorius, ir kenturionas įžengė po kolonomis. — Duokite man jo peilį.

Kenturionas iš vieno dėklo, prisegto prie diržo, išsitraukė nešvarų duonriekį ir, padavęs jį prokuratoriui, pasišalino.

— O kur pavogei peilį?

— Duonos krautuvėje prie Hebrono vartų, įėjus į miestą, iškart po kairei.