— Kodėl karališko kraujo? — išgąstingai sukuždėjo Margarita, glusteldama prie Korovjovo.

— Ak, karaliene, — žaismingai tratėjo Korovjovas, — kraujo reikalai — patys sudėtingiausi pasaulyje! Ir jeigu paklausinėtumėm kai kurias proseneles, ypač tas, kurios garsėjo kaip didžiai romios, tai paaiškėtų nuostabiausių paslapčių, gerbiamoji Margarita Nikolajevna.

Nė kiek nesuklysiu, jei, kalbėdamas apie tai, prisiminsiu keisčiausiai susimaišančią kortų kaladę. Esti dalykų, kuriems visai negalioja nei luomų barjerai, nei valstybių sienos.

Atskleisiu paslaptį: viena Prancūzijos karalienė, gyvenusi šešioliktame amžiuje, reikia manyti, labai būtų nustebusi, jeigu kas nors jai būtų pasakęs, kad, praėjus daugybei metų, aš vesiu už parankės jos žavią proproproproanūkę per iškilmių sales Maskvoje. Bet mes jau atėjom!

Korovjovas užpūtė savo lempelę, ji dingo jam iš rankų, ir Margarita išvydo ant grindų šviesos ruoželį, krintantį iš po kažkokių tamsių durų. Korovjovas tyliai pabeldė į tas duris. Margarita taip susijaudino, jog ėmė barškėti dantys, o per nugarą nubėgo šiurpulys.

Durys atsidarė. Kambarys pasirodė esąs visai nedidukas. Margarita išvydo plačią ąžuolinę lovą su bet kaip subruktomis nešvariomis suglamžytomis paklodėmis ir pagalve.

Priešais lovą stovėjo ąžuolinis stalas raižytomis kojomis, o ant stalo — kandeliabras, kurio lizdai buvo aštrių paukščio nagų pavidalo. Tuose auksiniuose naguose degė septynios storos vaškinės žvakės. Be to, ant stalelio dar buvo didelė šachmatų lenta su itin meistriškai padarytomis figūromis. Ant mažo palaikio kilimėlio stovėjo žemas suolelis.

Kambaryje buvo dar vienas stalas su kažkokia auksine taure ir kitu kandeliabru, kurio šakos buvo gyvačių pavidalo. Kambaryje kvepėjo siera ir derva, šviestuvų šešėliai kryžiavosi ant grindų.

Tarp kitų Margarita išsyk atpažino Azazelą, dabar apsivilkusį fraku ir stovintį gale lovos. Išsipustęs Azazelas jau nebuvo panašus į plėšiką, užkalbinusį Margaritą Aleksandro sodelyje, ir nusilenkė jis Margaritai nepaprastai galant iškai.

Nuoga ragana, ta pati Hela, kuri didžiai suglumino garbųjį Varjetė bufetininką, ir, deja, ta pati, kurią, laimė, po skandalingojo seanso išbaidė gaidys, sėdėjo ant kilimėlio palei lovą, maišydama kažką prikaistuvyje, iš kurio virto sieros garai.

Be šitų, kambaryje prie šachmatų stalelio ant aukštos taburetės sėdėjo milžiniškas juodas katinas, dešinėje letenoje gniauždamas šachmatų žirgą.

Hela pakilo ir nusilenkė Margaritai. Tą patį padarė ir katinas, nušokęs nuo taburetės ir brūžtelėjęs užpakaline letena, jis pametė žirgą ir palindo po lova jo ieškoti. Visa tai, mirgant klastingiems žvakių šešėliams, pastėrusi iš baimės Margarita tik vos ne vos įžiūrėjo. Jos žvilgsnį buvo prikausčiusi lova: joje sėdėjo tasai, kurį dar visai neseniai vargšas Ivanas prie Patriarcho tvenkinių įtikinėjo, kad šėtonas neegzistuoja.

Neegzistuojant is ir sėdėjo lovoje.

Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė — su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti kiekvieną sielą, ir kairė — tuščia ir juoda, tarsi siaura adatos ąselė, lyg anga į bedugnį tamsos ir šešėlių šulinį. Volando veidas buvo perkreiptas, dešinysis lūpų kampas nutįsęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktą kirto gilios raukšlės, lygiagrečios siauriems antakiams. Atrodė, kad Volando veido oda amžiams įdegusi saulėje.

Volandas drybsojo išsikėtojęs lovoje, vilkėjo tiktai ilgais naktiniais marškiniais, nešvariais ir sulopytais ties kairiuoju petim. Vieną nuogą koją jis buvo pasikišęs po savimi, o kitą ištiesęs ir pasidėjęs ant suolelio. Šios tamsios kojos kelį kažkokiu garuojančiu tepalu ir trynė Hela.

Ant apnuogintos beplaukės Volando krūtinės Margarita dar įžiūrėjo meistriškai iš juodo akmens išskobtą vabalą, parištą aukso grandinėle, o vabalo nugaroje — kažkokius rašmenis. Šalia Volando, ant lovos, ant sunkaus postamento, stovėjo keistas, tarytum gyvas, iš vienos pusės saulės nutviekstas gaublys.

Keletą sekundžių buvo tylu. „Jis tyrinėja mane“, — pamanė Margarita ir sukaupė valią, stengdamasi kaip nors suvaldyti drebančias kojas.

Pagaliau Volandas nusišypsojo, ir jo kibirkščiuojanti akis sakytumei įsižiebė. Jis tarė:

— Sveikinu jus, karaliene, ir prašau atleisti už tokį naminį apdarą.

Volando balsas buvo toks žemas, kad, tariant kai kuriuos žodžius, pavirsdavo mažne švokštimu.

Jis nutvėrė ant lovos buvusią ilgą špagą, pasilenkė, pamaišė ja palovyje ir tarė:

— Lįsk lauk! Partija nutraukiama. Atvyko viešnia.

— Nieku gyvu, — nerimastingai pasufleravo Korovjovas, švapsėdamas Margaritai į ausį.

— Nieku gyvu… — prabilo Margarita.

— Mesire… — kvėptelėjo į ausį Korovjovas.

— Nieku gyvu, mesire, — tyliai, bet aiškiai atsakė susitvardžiusi Margarita ir pridūrė šypsodamasi: — Meldžiu nepertraukti partijos. Manau, kad šachmatų žurnalai nemažai sumokėtų, jeigu galėtų ją išspausdinti.

Azazelas pritariamai krenkštelėjo, o Volandas, įdėmiai nužvelgęs Margaritą, sumurmėjo tarsi pats sau:

— Taip, Korovjovas teisus! Kaip keistai susimaišo kortos! Kraujas!

Jis ištiesė ranką ir pasimojo Margaritą arčiau. Ši priėjo, basomis kojomis nejausdama grindų. Volandas padėjo sunkią lyg iš akmens ir drauge karštą kaip ugnis ranką Margaritai ant peties, prisitraukė ją ir pasisodino šalia savęs ant lovos.

— Na, jeigu jūs tokia nuostabiai maloni, — prašneko jis, — o aš, beje, nieko kito ir nesitikėjau, tuomet baigsim ceremonijas, — jis vėl pasilenkė ir šūktelėjo palovin: — Ar ilgai truks tas balaganas po lova? Lįsk lauk, kvaišas padare!

— Nerandu žirgo, — apsimestinai uždususiu balsu iš po lovos atsiliepė katinas, — kažkur nušuoliavo, o vietoj jo vis maišosi kažkokia varlė.

— Gal manai, kad esi turgaus aikštėje? — nuduodamas, jog pyksta, paklausė Volandas. — Jokios varlės po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjetė teatrui. Jeigu tučtuojau neišlįsi, mes manysime, kad tu pasidavei, prakeiktas dezertyre. — Nieku gyvu, mesire! — suriko katinas ir tą pačią akimirką išlindo iš palovės, gniauždamas letenoje žirgą.

— Leiskite jums pristatyti… — buvo bepradedąs Volandas, bet pats save nutraukė: — Ne, negaliu žiūrėti į tą žvirblių baidyklę. Pažvelkit, kaip jis išsidarkė po lova!

O tuo metu išsivoliojęs dulkėse katinas, stovėdamas ant užpakalinių kojų, lankstėsi Margaritai. Katino pakaklėje stirksojo balta peteliškė, dėvima prie frako, o ant krūtinės kabojo dirželiu parišti perlamutriniai moteriški žiūronai. Be to, katino ūsai buvo paauksuoti.

— Kas čia dabar! — sušuko Volandas. — Kam tu pasiauksavai ūsus? Kuriems galams tau po kaklu ta varlė, jei esi be kelnių?

— Katinai kelnių nedėvi, mesire, — labai oriai atsakė katinas, — o gal dar liepsite man ir batus apsiauti? Batuotų katinų būna tik pasakose, mesire. Bet ar jūs kada nors matėt, kad kas nors ateitų į pokylį be kaklaraiščio? Neturiu jokio noro atsidurti komiškoje padėtyje ir rizikuoti, kad galiu būti už pakarpos išmestas lauk! Kiekvienas puošiasi kaip moka.

Manykite, kad visa, ką čia pasakiau, tinka ir žiūronams, mesire!

— Bet ūsai?..

— Nesuprantu, — sausai atsikirto katinas, — kodėl Azazelas ir Korovjovas, šįryt skųsdamiesi, galėjo pasibarstyti veidus balta pudra, ir kuo ji geresnė už auksinę? Aš pasipudravau ūsus, štai ir viskas! Kita kalba būtų, jeigu būčiau nusiskutęs! Skustas katinas — iš tikrųjų bjaurus dalykas, tūkstantį kartų su tuo sutinku. Bet apskritai, — čia įsižeidusio katino balsas virptelėjo, — matau, kad prie manęs norima prikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? Ką jūs į tai atsakysite, mesire?

Ir katinas iš nuoskaudos taip išsipūtė, kad atrodė, dar akimirksnis, ir sprogs.

— Tai sukčius, tai sukčius, — linguodamas galvą, pasakė Volandas, — kiekvieną sykį, kai jo figūros atsiduria beviltiškoje padėtyje, jis pradeda užkalbinėti dantį kaip pats kvailiausias šarlatanas ant tilto. Nedelsiant sėsk prie lentos ir baik tuos savo pliurpalus.