— Nataša! Na kaip jums ne gėda, — kalbėjo Margarita Nikolajevna, — jūs išmintinga, gudri mergina; žmonės eilėse primeluoja velniai žino ko, o jūs kartojate!

Nataša nuraudo it aguona ir puolė karštai prieštarauti, kad žmonės visai nemeluoja ir kad ji pati šiandien Arbato gastronome matė vieną pilietę, kuri atėjo į gastronomą su bateliais, o kaip prie kasos mokėjo pinigus, bateliai dingo nuo jos kojų, ir ji liko vienomis kojinėmis. Akys iššoko ant kaktos! Užkulnyje skylė. O tie bateliai stebuklingi, iš to paties seanso.

— Taip ir išėjo be batų?

— Taip ir išėjo! — šūkčiojo Nataša, dar labiau raudonuodama dėl to, kad šeimininkė nenori tikėti jos pasakojimu. — Taigi praeitą naktį, Margarita Nikolajevna, milicija kokį šimtą žmonių suėmė. Po ano seanso kai kurios pilietės vienomis kelnaitėmis lakstė Tverės gatve.

— Na, žinoma, čia tau Darja pripasakojo, — tarė Margarita Nikolajevna, — aš jau seniai pastebėjau, kad ji baisi melagė.

Smagus pokalbis baigėsi Natašai maloniu siurprizu. Margarita Nikolajevna nuėjo į miegamąjį ir grįžo su pora kojinių ir flakonu odekolono. Tarusi Natašai, kad ji taip pat norinti parodyti fokusą, Margarita Nikolajevna padovanojo jai ir kojines, ir buteliuką, prašydama ją tik vieno dalyko — nelakstyti vienomis kojinėmis Tverės gatve ir neklausyti Darjos. Išsibučiavusios šeimininkė ir namų darbininkė išsiskyrė.

Atsilošusi į patogų, minkštą krėslo atlošą, Margarita Nikolajevna važiavo troleibusu per Arbatą, čia galvodama apie savo reikalus, čia klausydamasi, apie ką kuždasi piliečiai, sėdintys priešais ją.

O šie, retkarčiais baugiai apsidairydami, ar kas nors negirdi, kuždėjosi apie kažkokius niekus. Sėdintis prie lango įmitęs žaliūkas su kiaulės akutėmis pašnibždomis kalbėjo nedidukui savo kaimynui, jog karstą tekę uždengti juoda marška…

— Negali būti, — stebėdamasis šnibždėjo mažasis, — negirdėti dalykai… O ko ėmėsi Želdybinas?

Pro lygų troleibuso gaudesį nuo lango pasigirdo žodžiai:

— Kriminalinis skyrius… skandalas… tiesiog mistika!

Iš tų nuotrupų Margarita Nikolajevna vargais negalais susilipdė bent kiek rišlesnę istoriją. Piliečiai kuždėjosi apie tai, kad kažkokiam numirėliui, o kokiam — jie neminėjo, šįryt iš karsto buvo pavogta galva! Štai dėl ko dabar jaudinasi tasai Želdybinas. O tie, kas troleibuse apie tai kuždasi, irgi kažkaip susiję su apvogtu numirėliu.

— Ar spėsime gėlių nusipirkti? — nerimavo mažasis. — Kremacija, sakai, antrą valandą?

Pagaliau Margaritai Nikolajevnai įgriso klausytis tų paslaptingų tauškalų apie pavogtą iš karsto galvą, ir ji apsidžiaugė, kad atėjo metas išlipt i.

Po kelių minučių Margarita Nikolajevna jau sėdėjo palei Kremliaus sieną, išsirinkusi suolelį, nuo kurio būtų matomas maniežas.

Margarita markstėsi priešais ryškią saulę, prisiminė šios nakties sapną, prisiminė, kaip lygiai prieš metus — sulig diena, sulig valanda, — ant to paties suolelio ji sėdėjo su juo.

Šiandien jo nebuvo greta, tačiau Margarita Nikolajevna mintyse vis dėlto kalbėjosi su juo: „Jeigu tu ištremtas, tai kodėl neatsiunti jokios žinios? Juk kiti parašo, duoda žinią. Tu manęs nebemyli? Ne, aš kažkodėl tuo netikiu. Vadinasi, tu buvai ištremtas ir mirei…

Tada meldžiu tave, paleisk mane, duok man laisvę gyventi, laisvę kvėpuoti“. Margarita Nikolajevna pati atsakinėjo sau už jį: „Tu laisva… Argi aš tave laikau?“ Paskui prieštaravo jam: „Ne, čia ne atsakymas! Ne, tu turi pradingti iš mano atminties, tuomet aš tapsiu laisva“.

Žmonės ėjo pro Margaritą Nikolajevna. Kažkoks vyriškis pašnairavo į gerai apsirengusią moterį, sudomintas jos grožio ir vienišumo. Jis kostelėjo ir prisėdo ant Margaritos Nikolajevnos suolo kraštelio. Sukaupęs drąsą, jis prašneko:

– Šiandien tikrai gražus oras… Bet Margarita taip niauriai pažvelgė į jį, kad jis atsikėlė ir nuėjo.

„Štai ir pavyzdys, — pasakė Margarita mintyse tam, kas buvo užvaldęs jos sielą, — kodėl aš, tiesą sakant, nuvijau šitą vyrą? Man nuobodu, o tas lovelasas nieko bloga nepadarė, nebent leptelėjo kvailą žodį „tikrai“. Kodėl aš sėdžiu prie šitos sienos viena kaip pelėda?

Kodėl esu išstumta iš gyvenimo?“ Ji visiškai nuliūdo ir paniuro. Tačiau staiga ta pati rytmetinė lūkesčių ir jaudulio banga dunkstelėjo jai į krūtinę. „Taip, atsitiks!“ Banga dunkstelėjo antrą sykį, ir dabar ji suprato, kad tai garso banga. Pro miesto triukšmą vis aiškiau buvo girdėti artėjant is būgno dundesys ir truputį nedarnių dūdų garsai.

Pirmiausia pasirodė pro sodo tvorelę žingine jojant is milicininkas, jam įdurmui ėjo trys pėsti. Iš paskos lėtai važiavo sunkvežimis su muzikantais. Dar toliau — lėtai šliaužianti naujutėlė atvira laidotuvių mašina, joje karstas, apkrautas vainikais, o platformos kampuose — keturi žmonės: trys vyrai, viena moteris.

Net iš tolo Margarita pamatė, kad mašinoje stovinčių ir velionį į paskutinę kelionę lydinčių žmonių veidai kažkokie suglumę. Ypač tai krito akin, pažvelgus į kairiajam užpakaliniam platformos gale stovinčios moters veidą. Putlius šios pilietės skruostus iš vidaus, regis, dar labiau pūtė kažkokia pikantiška paslaptis, užgriuvusiose akutėse žybčiojo dviprasmiškos liepsnelės. Atrodė, kad pilietė tuoj tuoj nebeištvers, mirktelės numirėlio pusėn ir pasakys: „Ar esate matę ką nors panašaus? Tikra mistika!“ Tokie pat suglumę buvo ir veidai maždaug trijų šimtų lydinčiųjų, kurie pėsčiomis lėtai slinko paskui laidotuvių mašiną.

Margarita žvilgsniu lydėjo eiseną, klausydamasi, kaip tolumoje tolsta turkiškas būgnas, gūdžiai kartojantis savąjį „bumbt, bumbt, bumbt“, ir galvojo: „Kokios keistos laidotuvės… Ir kaip nyku nuo šito bumbsėjimo! Ak, garbės žodis, pažadėčiau sielą pačiam šėtonui, kad tik sužinočiau, ar jis gyvas, ar ne! Įdomu, ką jie čia laidoja tokiais suglumusiais veidais?“ — Michailą Aleksandravičių Berliozą, — pasigirdo šalia šiek tiek sniaukrojantis vyriškas balsas, — MASSOLIT’o pirmininką.

Nustebusi Margarita Nikolajevna atsisuko ir išvydo ant savo suolelio sėdintį pilietį, kuris, matyt, patyliukais prisėdo šalia tuo metu, kai Margarita užsispoksojo į procesiją ir tikriausiai per išsiblaškymą balsu ištarė paskutinį savo klausimą.

Tuo metu procesija sulėtino žingsnį, matyt, priekyje stabdoma šviesoforų.

— Taigi, — vėl prašneko nepažįstamas pilietis, — keistoka jų nuotaika. Lydi numirėlį, o galvoja tik apie tai, kur dingo jo galva!

— Kokia galva? — paklausė Margarita, nužvelgdama netikėtai atsiradusį kaimyną. O tasai kaimynas buvo nedidelio ūgio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilkėjo krakmolytus marškinius, dryžuotą geros medžiagos kostiumą, avėjo lakuotais pusbačiais, ant galvos buvo užsidėjęs katiliuką. Ryšėjo ryškiaspalvį kaklaraištį. Margaritą nustebino tai, kad iš piliečio kišenaitės, kurioje vyrai paprastai nešiojasi nosinę arba automatinį plunksnakotį, stirksojo apgraužta vištos koja.

— Teikitės žinoti, — paaiškino rusvaplaukis, — kad šįryt Gribojedovo salėje kažkas iš karsto nudžiovė numirėlio galvą.

— Kaipgi čia dabar? — nejučia paklausė Margarita, išsyk prisiminusi kuždesį troleibuse.

— Velniai žino kaip! — familiariai atsakė rusvaplaukis. — Beje, mano nuomone, apie tai būtų pravartu paklausti Begemotą. Be galo mikliai nukniaukė. Koks skandalas! Ir svarbiausia, nežinia, kam ir kuriam galui ta galva reikalinga! Kad ir kaip Margarita Nikolajevna buvo pasinėrusi į savas mintis, ją vis dėlto sutrikdė keisti nepažįstamo piliečio paistalai.

— Atleiskite! — ūmai šūktelėjo ji. — Kokį Berliozą? Gal tą, apie kurį šiandien laikraščiuose…

— Taigi, taigi…

— Vadinasi, paskui karstą eina literatai? — paklausė Margarita ir staiga išsišiepė.

— Savaime aišku!

— O jūs iš veidų juos pažįstate?

— Visus ligi vieno, — atsakė rudis.

— Sakykite, — prislopintu balsu prašneko Margarita, — ar tarp jų nėra kritiko Latunskio?

— Kaipgi nebus? — atsakė rudis. — Antai jis — kraštinis ketvirtoje eilėje.

— Tasai šviesiaplaukis? — prisimerkusi paklausė Margarita.