Tačiau kokią telegramą, klausiame mes, ir kur? Ir kam ją siųsti? Iš tikrųjų, kur? Ir ką padės visos telegramos tam, kurio sutraiškytą pakaušį šią akimirką spaudžia guminės prozektoriaus pirštinės, kurio kaklą kreivomis adatomis dabar varsto profesorius? Jis žuvo, ir nereikia jam jokios telegramos. Viskas baigta, nėra reikalo varginti telegrafisčių.

Taip, žuvo, žuvo… Bet mes juk gyvi!

Taip, siūbtelėjo skausmo banga, bet pašniokštė, pašniokštė ir ėmė slūgti, vienas kitas jau sugrįžo prie savo staliuko ir — iš pradžių vogčiomis, o paskui ir atvirai — išlenkė taurelę ir užkando. Iš tiesų, kodėl turi pražūti višt ienos kotletai de—voliai? Kuo mes padėsime Michailui Aleksandrovičiui? Tuo, kad alkani liksime? Juk mes dar gyvi!

Suprantama, rojalis buvo užrakintas, muzikantai išsiskirstė, keletas žurnalistų išvažiavo į savo redakcijas rašyti nekrologų. Paaiškėjo, kad iš lavoninės atvažiavo Želdybinas. Jis įsikūrė velionio kabinete antrame aukšte, ir bemat nuvilnijo gandas, kad jis ir pavaduos Berliozą. Želdybinas susikvietę iš restorano visus dvylika valdybos narių, ir Berliozo kabinete skubiai prasidėjusiame posėdyje jie ėmė tartis dėl Gribojedovo kolonų salės papuošimo, dėl palaikų pervežimo iš lavoninės į šią salę, dėl atsisveikinimo su velioniu ir kitų neatidėliotinų reikalų, susijusių su šiuo liūdnu įvykiu.

O restorane vėl atgijo įprastas naktinis gyvenimas ir būtų jis tęsęsis iki pat uždarymo, ligi ketvirtos valandos ryto, jeigu nebūtų nutikęs jau visai negirdėtas dalykas, sukrėtęs restorano lankytojus kur kas smarkiau negu žinia apie Berliozo žūtį.

Pirmieji sujudo vežikai, budėję prie Gribojedovo namų vartų. Buvo girdėti, kaip vienas jų, kilstelėjęs nuo pasostės, sušuko:

— Ohoho! Tik pažiūrėkit!

Paskui, nežinia iš kur išnirusi, palei ketaus tvorą supleveno liepsnelė ir ėmė artėti prie verandos. Prie staliukų sėdintys restorano svečiai ėmė stotis, norėdami geriau įžiūrėti, ir netrukus pamatė, kad kartu su liepsnele prie restorano žingsniuoja baltas vaiduoklis. Kai jis prisiartino prie pat vynuogienojų sienelės, visi, išpūtę akis, sustingo su pamautais ant šakučių sterlės gabaliukais. Tą akimirką iš restorano drabužinės parūkyti išlindęs šveicorius numetė papirosą ir jau ruošėsi žengti vaiduoklio pusėn, pasišovęs užkirsti jam kelią į restoraną, tačiau kažkodėl taip nepadarė ir sustojo kvailai išsišiepęs. O vaiduoklis, niekieno netrukdomas, pro angą gyvatvorėje įžengė į verandą. Čia visi pamatė, kad tai visai ne vaiduoklis, o Ivanas Nikolajevičius Benamis — žinomiausias poetas.

Jis buvo basas, vilkėjo sudriskusia balkšva palaidine, prie krūtinės buvo žiogeliu prisisegęs popierinį paveikslėlį, vaizduojantį nežinomą šventąjį, mūvėjo baltadryžėmis apatinėmis kelnėmis. Rankoje Ivanas Nikolajevičius nešėsi degančią vestuvinę žvakelę.

Dešinysis Ivano Nikolajevičiaus skruostas buvo šviežiai perdrėkstas. Sunku net apsakyti, kokia gūdi tyla įsiviešpatavo verandoje. Galėjai matyti, kaip vieno oficianto rankoje iš pakrypusio bokalo liejasi žemėn alus.

Poetas iškėlė žvakę virš galvos ir garsiai tarė:

— Sveiki, bičiuliai!

Paskui jis dirstelėjo po artimiausia pastale ir apmaudžiai sušuko:

— Ne, čia jo nėra!

Pasigirdo du balsai. Bosas buvo negailestingas:

— Baigtas kriukis. Baltoji karšt inė.

O antrasis, moteriškas, išgąstingai tarė:

— Kaipgi milicija leido jam tokiam vaikščioti gatvėmis?

Tuos žodžius Ivanas Nikolajevičius išgirdo ir atsakė:

— Du kartus mėgino sulaikyti: Skatertno skersgatvyje ir čia, Bronaja gatvėje, bet aš liuoktelėjau per tvorą ir, kaip matote, persidrėskiau skruostą! — čia Ivanas Nikolajevičius iškėlė aukštyn žvakę ir sušuko: — Broliai literatai! (Prikimęs jo balsas sustiprėjo ir pasidarė liepsningas.) Klausykite visi! Jis pasirodė! Gaudykite jį kuo greičiau, antraip jis pridarys neįsivaizduojamos bėdos!

— Ką? Ką? Ką jis pasakė? Kas pasirodė? — iš visų pusių pasipylė balsai.

— Konsultantas! — atsakė Ivanas. — Ir tasai konsultantas ką tik prie Patriarcho tvenkinių nužudė Mišą Berliozą.

Tuo metu iš vidinės salės išvirto žmonių būrys, aplink Ivano ugnelę susispietė minia.

— Prašom atleisti, kalbėkit aiškiau, — pasigirdo tylus ir mandagus balsas palei Ivano Nikolajevičiaus ausį, — paaiškinkite, kaip nužudė? Kas?

— Svetimšalis konsultantas, profesorius ir šnipas! — dairydamasis atsiliepė Ivanas.

— O kokia jo pavardė? — neatlyžo tas pats tylus balsas.

— Pavardė? — apmaudžiai riktelėjo Ivanas. — Kad aš žinočiau tą pavardę! Rodė vizitinę kortelę, bet nespėjau įsižiūrėti… Prisimenu tik pirmąją raidę „Vė“, pavardė prasideda „Vė“ raide! Kokia gi pavardė iš „Vė“? — susigriebęs ranka už kaktos, pats save paklausė Ivanas ir ūmai suvebleno: — Vė, vė, vė! Va… Vo… Vašneris? Vagneris? Vaineris?

Vegneris? Vinteris? — net plaukai ant Ivano galvos krutėjo nuo įtampos.

— Vulfas? — užjaučiamai riktelėjo kažkokia moteris.

Ivanas užsirūstino.

— Kvaiša! — sukriokė jis, akimis ieškodamas šaukusios moters. — Kuo čia dėtas Vulfas?

Vulfas čia niekuo nekaltas! Vo, vo… Ne! Neprisimenu! Štai kas, piliečiai: tučtuojau skambinkit į miliciją, tegu siunčia penkis motociklus su kulkosvaidžiais profesoriui gaudyti. Ir nepamirškit perspėti, kad su juo dar du: kažkoks ilgšis, languotas… įskilusia pensnė… ir juodas riebus katinas. O aš kol kas apieškosiu Gribojedovą… Jaučiu, kad jis čia!

Ivanas pradėjo blaškytis, išstumdė apspitusius jį žmones, mosikuodamas žvake ir taškydamasis vašku, puolė žiūrinėti po stalais. Pasigirdo balsas: „Kvieskit gydytoją!“ — ir kažkieno meilus mėsingas veidas, švariai nuskustas ir putnus, su akiniais rago rėmuose, išdygo prieš Ivaną.

— Draugas Benami, — jubiliejiniu balsu prašneko tasai veidas, — nurimkite! Jus sujaudino visų mūsų mylimo Michailo Aleksandrovičiaus… ne, tiesiog Mišos Berliozo mirtis. Mes visi tatai puikiai suprantame. Jums reikalinga ramybė. Draugai tuoj pat palydės jus į patalą, ir viskas praeis…

— Ar tu supranti, — prašiepęs dantis pertarė jį Ivanas, — kad būtina sugauti profesorių?

Ko čia tauziji visokius niekus! Kretine!

— Bet atleiskit, draugas Benami, — atsiliepė veidas, rausdamas, traukdamasis atbulas ir jau apgailestaudamas, kad įsivėlė į šį reikalą.

— Ne, kam, kam, o tau tikrai neatleisiu, — su tyliu įsiūčiu ištarė Ivanas Nikolajevičius.

Traukuliai perbėgo jo veidu, jis vikriai perėmė žvakę iš dešinės rankos į kairę, plačiai atsivedėjo ir žiebė užuojautos kupinam veidui į ausį.

Čia aplinkiniai susiprotėjo griebt i Ivaną — ir griebė. Žvakė užgeso, o nusprūdę nuo veido akiniai buvo beregint sumindyti. Ivanas suklykė baisingą karo šūkį, kuris, viliodamas smalsuolius, nuaidėjo net bulvare, ir ėmė gintis. Sužvangėjo krentantys nuo stalų indai, suspigo moterys.

Kol oficiantai rišo poetą rankšluosčiais, drabužinėje vyko pokalbis tarp brigo vado ir šveicoriaus.

— Ar matei, kad jis be kelnių? — šaltu balsu klausė piratas.

— Bet, Arčibaldai Arčibaldovičiau, — bailiai atsakinėjo šveicorius, — kaip aš galiu jo neįleisti, jeigu jis — MASSOLIT’o narys?

— Ar matei, kad jis be kelnių? — pakartojo piratas.

— Dovanokit, Arčibaldai Arčibaldovičiau, — išpiltas tamsaus raudonio, teisinosi šveicorius, — ką aš galiu padaryti? Aš pats suprantu, verandoje pilna damų…

— Damos čia niekuo dėtos, ne damų reikalas, — atšovė piratas, varstydamas akimis šveicorių, — čia milicijos reikalas! Žmogus, vilkįs vienais apatiniais, gali eiti Maskvos gatvėmis tik vienu atveju — kai jį lydi milicija, ir tiktai į vieną vietą — į milicijos skyrių! O tu, būdamas šveicorius, išvydęs tokį žmogų, turi nedelsdamas nė sekundės švilpti. Girdi?

Girdi, kas darosi verandoje?

Apkvaišęs šveicorius išgirdo sklindantį iš verandos bildesį, indų žvangėjimą, moterų klyksmą.

— Ką man su tavim daryti? — paklausė flibustjeras.

Šveicoriaus veidą išmušė dėmės, o akys pasidarė stiklinės. Jam pasivaideno, kad ant sklastymu perskirtų juodų plaukų sušvito ugniaspalvė šilko skarelė. Išnyko plastronas ir frakas, o už diržo sujuodavo pistoleto rankena. Šveicorius regėjo save pakartą ant formarso rėjos. Savo akimis išvydo savo paties išlindusį liežuvį ir ant peties nukarusią negyvą galvą ir net išgirdo bangų pleškenimą už borto. Šveicoriaus keliai sulinko. Tačiau tą akimirksnį flibustjeras pasigailėjo jo ir sušvelnino savo skvarbųjį žvilgsnį.