– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

– Taip, aš juokauju. Dabar galite teisti.

– Ko tu juokauji? Dėl piktų santykių su gražia nekromanta?

– Na taip.

Ji lengviau atsiduso ir net pradėjo kikenti. Bet dabar net tai nepadėjo. Ir tada ji pasakė:

– Klausyk, Ol, ką aš turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kūną, jis nuspręs, kad vėl mirė.

– Ir ką?

– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytų. Jis nesiims su savimi.

Kažkodėl tokia mintis man neatėjo į galvą. Tikriausiai man nerūpėjo, kas ten atsitiko, kol buvau čia. Tačiau nenuostabu, kad Tayishka dėl to labai jaudinosi. Taip, ir aš jaučiausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amžiams… Aš, žinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju pradės man dėstyti… Kas ar mūsų abiejų laukia įdomus gyvenimas?

Priėmusi sprendimą ir negalvojusi apie jo aptarimą, užsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip išgelbėti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendimą ir išsiskirsime, kai galėsiu palikti Tayishką jos kūne, tada galėsiu atsikratyti atsakomybės.

Elrikas gulėjo šalia jo ir žiūrėjo į giedrą dangų. Kai tik pajudėjau, jis lėtai pasuko galvą mano kryptimi:

– Žinojau, kad vėl prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar aš negaliu atskirti mirusiųjų nuo gyvųjų?

– Tau taip pat LABAS RYTAS.

Išsitiesiau ir pakėliau galvą. Netoliese sukosi Gakka: padaras šnibždėjo ir su tokiu ilgesiu žiūrėjo į mūsų pusę, tarsi tikėdamasis, kad iš gailesčio jam išeisime ir leisimės suėsti. Ji judėjo, kaip ir naktį, keturiomis, bet dabar atšoko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasakė tiesą: dienos šviesa susilpnina humanoidinį monstrą. Dabar jos bjaurus kūnas nebeatrodė toks bauginantis; Galbūt man pavyktų pabėgti nuo tokios būtybės. Taigi aš žiovavau ir vėl pažvelgiau į savo nemalonų kompanioną:

– Iš kur jie atvyko? Jie yra tavo.

Jis vėl pažvelgė į dangų ir aiškiai neskubėjo grįžti prie reikalo.

«Mane labiau domina, kodėl tu prisikėlei ar mirė…

– Aš nežinau. Bet galiu daryti išvadą, kad dėl šios priežasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mažai naudos: kuriam šeimininkui patiks, kad išvalysiu ir išvalysiu puodą, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivalė.

«Ir tai tiesa…» atrodė, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur būtų pelningiau mane parduoti, taigi negerai.

Turėjau rekomenduoti:

– Matau vieną išeitį – ugnį iš visų keturių pusių.

Jis susikaupė, pažiūrėjo, bet tada linktelėjo:

– Ne visai. Galbūt nekromantui gali būti įdomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…

– Na, tu teisingai supratai! Gerai, bičiuli, nužudyk šį padarą ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Čia nuobodu.

Nors melavau be sąžinės graužaties, Elrikas į šį akivaizdumą nekreipė dėmesio. Jis išsitiesė, tada atsikėlė ant alkūnės ir mąsliai pažvelgė į padarą:

«Gakiai yra ypatingas demonų tipas. Ir jie turi tik vieną tikslą – valgyti. Galima sakyti, miško sargai. Tačiau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kūno, todėl gyvena žmonėse: vaikai, ligoniai, bepročiai, kurie neturi stabilios sąmonės.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje įsikibti į magiją. Kuo daugiau magijos tuo stipresnė gaka. O raganos turi didžiausią magijos koncentraciją, todėl jos yra iš karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktų.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina iš kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.

Nors nustebau, kad Elricas pasivargino išsamiai atsakyti į mano klausimą, tačiau neskubėjau džiaugtis:

– Bet jūs taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!

Vėl nusijuokė – matyt, imuninę sistemą stiprina juokas, kitaip nepaaiškinsi, kodėl jis nuolat juokiasi:

– Aš jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.

Norėčiau su tuo ginčytis, bet buvo ir svarbesnių klausimų:

– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono šlapimu, ir eime iš čia. Ji sulėtėjo tiesiai prieš mūsų akis.

– Lėčiau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat aštrūs. Žinoma, galiu jį nužudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi bėgti.

– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesą sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog išlikimo vardas.

Elrikas dabar žiūrėjo man tiesiai į akis.

– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu tavęs dešimt žingsnių».

Gūžtelėjau pečiais ir kartojau tai žodis po žodžio. Bet jis nepaleido:

– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam šeimininkui».

Būtent šiuo metu mano intuicija pradėjo nerimauti pulsuoti kažkur pilvo duobėje, bet vis tiek ištariau žodžius. Elrikas brūkštelėjo pirštais man į nosį ir lengvai pašoko ant kojų. Mergina manyje tyliai klausėsi mūsų pokalbio ir tiesiog pritarė mano sprendimams.

Elrikas mostelėjo ranka ir visą naktį aplink ratą degusi mėlyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, iškart puolė į priekį – nors jo judesiai buvo lėti, lyginant su vakarykšte, vis tiek judėjo neblogu greičiu. Gakka šoktelėjo aukštai, taikydamasis stipriausio priešo, bet Elrikas, atrodė, pagriebė saują oro, sviedė į ją. Tos pačios ugnies čiurkšlė trenkėsi į būtybės gerklę, todėl ji pirmiausia rėkė, o tada apsisuko įpusėjus skrydžiui ir nukrito ant žemės. Jis plazdėjo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Tačiau iš skerdienos pradėjo kilti balkšvi, gyvi garai. Sustingau iš siaubo, bet Elrikas, priėjęs arčiau, ta pačia melsva ugnimi nuplovė miglą, kol visiškai išnyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.

– Oho! – Nuoširdžiai prisipažįstu. – Aš irgi noriu!

Elrikas pažvelgė į mane ir vėl švelniai nusijuokė.

«Tu neturi magijos, todėl ji nešviečia». Tokie kaip jūs turi gimti turtingose šeimose arba gimti apskritai.

– Kokia gražuolė, – tariau įsižeidusi. – Beje, ar nebandėte išvaryti tų pačių demonų?

– Ką reiškia išvaryti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelėjo mano erudicija.

Tačiau Elricas tik šiek tiek kilstelėjo antakį atsakydamas ir atsiprašymu atrėžė:

– Nesivelkite, beraščiai, į jums nesuprantamą temą!

Vėl įsižeidžiau, bet tingėjau ginčytis. Pažiūrėkime, kuris iš mūsų čia neraštingas.

Kurį laiką vaikščiojome per tankmę, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant kojų buvo gana nuvalkioti, ypač po vakarykščių nuotykių. Ir dabar marškiniai nebeatrodė dideli ir jaukūs. O mes ėjome ir vaikščiojome. Apsidairiau, kad nepraleisčiau tinkamo momento. Elrikas ėjo priekyje, aš šiek tiek atsilikau. Jis net neatsigręžė. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau į šalį. Žinoma, vis dar nepamiršau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vėl pabėgsiu. Tada vėl ir vėl. Kol jam nuobodu.

Tačiau nubėgęs vos kelis žingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nėra į ką pataikyti, bet judėti į priekį darosi vis sunkiau, užstrigsi. Bet aš sukandau dantis ir bandžiau prasiveržti pro nematomus spąstus.

– Ką tu darai? – ramiai paklausė Tadžiška.

– Aš bėgu! – pareiškė akivaizdu.

– Kur tu bėgsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabėgsi.

Jos švelnus balsas kartu su klampia erdve viską padarė aišku. Priesaika! Tai nebuvo tik žodžiai ir ne paprastas spragtelėjimas prieš nosį! Šis kirminas mane taip pririšo prie jo! Tayishka buvo pilna pykčio iki keiksmažodžių: kodėl ši gyvatė neįspėjo?! Ar tu atsisėdai ir žiūrėjai, kaip aš užsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo į baimę… Už ką aš pasirašiau?! Ir dar viena pykčio banga apėmė bevardę, beprasmę, kvailą Taišką, kuri visiškai nieko nedaro, kad mus abu išgelbėtų!

Ji staugė pražūčiai – labai tyliai ir tik todėl, kad to reikėjo kenčiančiai nervų sistemai. Tada ji atsigręžė. Elrikas stovėjo ant tako, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tyliai laukdamas, kol man išauš visi mano bandymai. Jis net nesijuokė! Padėtis, į kurią patekau, buvo tokia juokinga, kad sukėlė jam sumaištį, o ne linksmybę! Velnias…