* * *

Aš tarsi išjudinau kojas, grįždama į kelią. Aš visai nesu įpratęs atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomonės. Tayishka visiškai kankino:

– Gerai, Ol, gerai. Šiek tiek aptarnaukime nekromantą, tada jis padės mums abiem. Kodėl nepadėjus geros paslaugos? Jis nusiųs tave į tavo mėgstamą intensyviosios terapijos skyrių, bet mane paliks čia. O jei nekromantas bus malonus, tai aš liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidėkodamas…

– O kaip Dmitrijus Aleksandrovičius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vėl jo matyti kaip atsisveikinimą?

Ji pavargusi atsiduso. Ne, pažiūrėkite į ją: ji sugalvojo sau meilužį, o dabar liūdi. O tai, kad šiuo metu ji ir aš esame vežami ten, kur niekas nežino, kur mus veda, yra nesąmonė, neverta jos emocinių išgyvenimų.

Tolumoje driekėsi miesto sienos. Sostinė, kaip aš pats supratau ir kaip patvirtino Taiška, iš tokio atstumo primena viduramžių Europos miestelį. Nekromagų, vagių princesių ir kitų piktųjų dvasių akademija buvo tolumoje, visai už miško, kurį pravažiavome. Bet mes nevažiavome į miestą – Elrikas sankryžoje pasuko į dešinę. Nenorėjau klausinėti, bet artėjant prie tikslo pradėjau nerimauti.

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panašus į šiurpią viduramžių pilį. Ir būtent to pasąmoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganėtinai gražus iš tolo, poros aukštų pastatas, pastatytas žemumoje, buvo didžiulis ir visai negąsdinantis. O prieš jį esantis žydinčių obelų sodas nepadėjo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo aukšta tvora. Kuo arčiau, tuo labiau ji slėpėsi, o be žydinčių obelų ir gana maloniai atrodančių dvarų liko tik be galo aukšta tvora. Kodėl, galima paklausti, aptverti namą tokia apsauga, jei nėra ko slėpti? Ir jei tai nėra būdas užkirsti kelią neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam svečiui. Šios mintys negalėjo nesijaudinti, o būsimas susitikimas dar nežadėjo nieko linksmo.

Prie vartų stovėjo sargybiniai – du vyrai, atpažinę Elricą ir abejingai jam pamojavę ranka. Žinoma, niekšas nemelavo, bent jau apie tai, kad čia dirbo ne visą darbo dieną. Girgždėdami prasivėrė vartai ir mus įleido. Nuleidusi galvą skubėjau pasivyti Elricą ir stengiausi nekreipti dėmesio į žvilgsnius. Tačiau mano išvaizda publikai paliko teisę bent jau nustebti.

Ir dar vienas netikėtumas: šen bei ten buvo žmonių viduje. Vieni dirbo sode, kiti šlavė takus. Bent jau man tai suteikė vilties, kad žiaurumai čia nevyksta nuolat. Ar neįmanoma išmokyti tiek daug žmonių tyliai stebėti žiaurumus? Arba aš tik guodžiau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylėjo, staiga sušnibždėjo:

– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodėl taip bijau…

– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu išsigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trečias mėsos gabalas.

– Bet nekromantai gali būti malonūs, ar ne? – Ji manęs neguodė, guodė save.

– Lažinuosi, kad yra. Štai kodėl jie vadinami nekromantais, kurie išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia «geranoriškas filantropas».

– Kas yra malonus?

– Turėtum užčiaupti Tanjuką. Su jūsų pagalba įveikėme šią netvarką.

Elrikas sugriebė mane už rankos ir patraukė į priekį. Namuose, kur iš pradžių buvo didžiulė ir jauki svetainė, po to kažkokiame prieškambaryje – jau tamsesnis, kitas prieškambaris, po posūkio, dar vienas, galiausiai įstūmė į prieškambarį. Taip pat didžiulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmeninės kėdės. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, už manęs suskambo durys. Staigiai pasisukau ir už manęs stovi besišypsantis Elrikas.

«Tai malonė, kurios manęs paprašė mano pusbrolis ponas Sciacca».

– Matau. Puiku, Elrik. Aš laukiau tavęs, Tayishka. Laikas grąžinti skolas.

Ir vos prieš sekundę nebuvo nė vieno, iš kur dabar skambėjo balsas. Bet aš nepasisukau – sustingau. Mūsų bendra sąmonė su Tayishka iškart sukūrė vaizdą. Dmitrijus Aleksandrovičius, labai panašus į nekromantą nuo vaikystės… Nekromantas, kuris prieš daugiau nei dvidešimt metų užregistravo Taišką kaip skolininką… Ir tas balsas, per daug panašus į Dmitrijaus Aleksandrovičiaus balsą… Aš tiksliai žinojau, kieno veidą, ką pamatyčiau apsisukęs. Ir man nerūpi, kad Elrikas apibūdino kažkokį senuką. Iš kur man žinoti, kaip jie čia išlaiko jaunystę?

Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

– Kiek aš tau skolingas už šią paslaugą, Elrik?

«Trys šimtai monetų, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar plačiau nusišypsojo mano pagrobėjas.

«Sutarėme, kad prižiūrėsite savo pusbrolį ir būtinai būsite šalia, kai jam reikės pagalbos. Sutarėme, kad nedelsdami pranešite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitų variantų. Ir mes nesutarėme, kad savo radinį nešite per mišką.

Galbūt nekromantas mokėjo skaityti mintis arba tiesiog gerai pažinojo Elriką, nes taip tiksliai atspėjo. Bet vaikinas akimirką tik pažvelgė į mano šakos sužalotą veidą ir gūžtelėjo pečiais:

– Pasvėriau variantus, kad tik nereikėtų pačios merginos. Niekada nežinai! Ir mes taip pat bėgome per mišką prieš mano valią. Paklauskite apie tai savo mergelės, pone.

«Tayishka negalėjo nuo manęs pabėgti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji čia atsidurs. Aš siunčiau tave tik tam, kad suvaldyčiau ir paspartinčiau tai, kas neišvengiama.

Dmitrijus Aleksandrovičius, jei juos palyginsite, žodžius ištarė ne taip ištemptai. Jis nepridėjo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasakė žodžius. Nekromantas turėjo savo kalbėjimo būdą, bet balsas buvo toks pat. Jei šie du yra skirtingos asmenybės, kaip Tayishka ir aš, galiu sulaukti labai nemalonių staigmenų.

– Bet ji bandė! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdžiai susirūpino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenkė… ir taip skubėjo… kažkaip ją radau! Ir išgelbėjo mane nuo gaki!

Ar aš neturėčiau žinoti, kad šį kartą jis sakė tiesą? Tačiau nekromantas, matyt, buvo įsitikinęs kažkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dėkingumo sparnų, buvo priverstas skristi į jo glėbį. Ir skristų, jei netrukdyčiau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas išbalo.

– Pone Sciacca! Vykdžiau tavo nurodymus su visu uolumu, kokį tik galėjau, prisiekiu…

«Užteks», – net balso nepakėlė pašnekovas. – Kiek paėmėte iš tų neišmanėlių, kurie jį prikėlė?

Oho, atrodo, kad naujienos čia greitai sklinda. Paaiškėjo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovičius jau žinojo apie viską, kas nutiko. O gal net tyčia atsiuntė Elricą, tikrai žinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, šaltkrėtis.

Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirką mintyse paskaičiavau ir sugalvojau:

– Man tiks du šimtai monetų, pone Sciacca.

– Ir vėl gerai. Dabar eik.

Elrikas atsiduso iš palengvėjimo, bet aš panikavau. Teisingai, tiesiog viską galima išmokti lyginant! Dabar jis man atrodė bent kiek pažįstamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet žmogus, kurį pažįstu nuo vakar! Neturėjau proto jėgų leisti sau tokią prabangą. Taigi ji impulsyviai sugriebė jo alkūnę:

– Žmonės!

Jis vėl pažvelgė man per petį, tada į mane. Jis uždėjo ranką man ant pirštų ir, sugriebęs juos, ištraukė iš rankovės. Išspausta:

– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.

Ir jis vos nenubėgo prie išėjimo, galiausiai užtrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiančius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento nepranešė. Taigi jis puola atsiimti atlygį ir sutvarkyti kojas.

Įkvėptas. Ji iškvėpė. Ji lėtai apsisuko. Ji išplėtė akis, bet nieko nesakė.

– Sveika, Taiška.

Neatsakė. Kažkas čia negerai. Iš pradžių pati išsiaiškinsiu, o tik paskui ją pataisysiu – ar aš Taiška, ar ne tik Taiška. Priešais mane stovėjo žmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Storas, pritūpęs senukas, galva žemesnė už mane, visiškai plikas. O veidas… veidas atrodė kaip bjauri neandertaliečio karikatūra. Amžius sunku pasakyti: gal penkiasdešimt ar daugiau, bet be raukšlių. Bet yra bjauri šypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis žengė žingsnį į priekį. Aš krūptelėjau, bet neatsitraukiau.