– Tu neturėtum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali būti geri. Ir labai stipriai – negalėjau nei paneigti, nei sutikti, todėl klausiausi toliau. – Vaikystėje mane išgelbėjo nekromantas! Aš tau pasakysiu dabar… nėra ką veikti prieš mūsų mirtį. Man buvo dveji metai ir susirgau saldžiąja liga. Tai tokia nelaimė, kuri atsiranda iš niekur ir yra nepagydoma. Dėl to jie dažnai bėga į tualetą, bet tada numeta daug svorio. Žmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam žmogui, jis gali taip gyventi metų metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidžia. Niekas nepadės.

– Ką tik apibūdinote diabetą. Pirmasis būdas. Ir jis gydomas insulinu.

– Jį galima gydyti magija! Bet mama neturėjo pinigų tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marškinius, kad palaidotų, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada į mūsų kaimą atėjo sostinės nekromantas. Jis pasibeldė į namus ir paprašė nakvynės. Tuo metu mamai tai nerūpėjo, bet jis pasakė, kad gali mane išgydyti. Ir štai jis mane išgydė. Po poros dienų aš šokinėjau su kaimyno vaikais. Mama nusilenkė jam prie kojų, surinko visas šiukšles iš namų… na bent kažkuo atsiskaito. Bet jis nieko neėmė ir pasakė, kad aš pati jam skolą ateityje grąžinsiu. Toks malonus žmogus!

– Tanjukh, tavo prioritetai susimaišė. Jis tave užrašė kaip skolininką, dienos herojų be kaklaraiščio.

– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prieš dvejus metus mirė mano mama. Gyvatė jį įkando. Po to susirinkau daiktus ir išvažiavau į sostinę. Ji gavo darbą, kad nemirtų badu. Turėjau gerą ponią, ji vėliau mane apgyvendino rūmuose. Praėjusį mėnesį pradėjau tarnauti septintajai princesei…

Kai mano tyli moteris, kuri pasirodė labai plepi, staiga nutilo, paraginau ją tęsti:

– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?

– Kaip aš galiu tai pasakyti? Taiška sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas aštuonmetis… išlepintas durnynas. Paskyrė ją į akademiją – gal čia ko nors išmokys. Kartais čia įleidžiami vaikai, jei įtariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talentą. Ir princesė beveik neturi magijos, bet jie ją paėmė, nes ji buvo aukštaūgė. O artimieji labai norėjo nuo jos pailsėti.

– Per ryšius, tai yra.

«Po ryšių», – atsiduso Taiška. «Ir taip vagių princesė nusprendė mane išmokyti jodinėti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturėjome arklio namuose, o mūsų kaimynai… gyveno blogai. Apskritai aš užlipau, o kai arklys puolė, aš salto jam per galvą ir įsispaudžiau į žemę. Iš esmės tai yra mano apsakymas iki šiol.

«Klausyk, Tanjukh», – pavėluotai nustebau. – Kodėl tu ir aš mąstome ta pačia kalba? Ir tu supranti mano žodžius be paaiškinimo!

– Taigi negalvojame žodžiais… vaizdais… O gal žodžiais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano žodžius.

Aš vis dar snaudžiau. Nors miegojau pusę dienos ir nenorėjau keltis, vis tiek jaučiausi pakankamai pavargusi, kad galėčiau nusnūsti. Tayishka taip pat tylėjo, sukurdama labai reikalingą tylą jos galvoje. Prisispaudžiau prie šaltos sienos, stipriai įsisukau į nešvarią antklodę ir užsimerkiau.

Ir beveik iš karto išgirdau balsus:

– Bet su šitais dalykais to nepadarysi… Na, aš tai mačiau seriale «Avarinė situacija! Sukrėsk ją – atsidūsk – ir ji pabus!

– Išmesk šitą debilą iš mašinos! Kas jį čia įleido?!

– Pats…

Regėjimas grįžo ne iš karto. Pro balkšvą šydą pamačiau kai kurių žmonių siluetus, išgirdau prie pat ausies dirginantį pypsėjimą, pajutau drebulį. Kažkaip pasukau galvą ir pamačiau Kostją, sėdintį «Gazelės» kampe: jo akys buvo išsipūtusios, veidas žalsvas – tokios būsenos gyvenime nebuvau mačiusi.

– Igoris Vladimirovičius! – moteriškas balsas dešinėje. – Žiūrėk!

Prie manęs iškart palinko pagyvenęs vyras, turėjau į jį atsisukti. Jokio džiaugsmo šešėlio – tik visiškas susikaupimas:

– Koks ten spaudimas, Šviesa?

– Šimtas septyniasdešimt.

– Pulsas, širdies plakimas?

– Viskas gerai, Igoriai Vladimirovičiau!

– Kiek laiko turite vairuoti?

«Dešimt minučių», ir kažkur į šoną garsiau: «Sashul, stumk! Mūsų pacientas pabudo, ar įsivaizduojate?

– O, Svetka, tokia puiki žinia šiame automobilyje girdima nedažnai!

Vyriškis pasilenkė žemiau ir dar giliau susiraukė. Jis padėjo ranką man prieš nosį:

– Kiek pirštų matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?

– Du, – užtikrintai atsakiau. – Aš to nepriėmiau.

«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo išorėje, iš tikrųjų buvo raminantis. – Nerėk, neliūdėk. Net nebandyk keltis.

– Apalpau? – sumurmėjo ji, bet kartu pajuto tokį džiaugsmą, kad buvo pasiruošusi šokti. Ir aš beveik netikėjau, kad patekau į kažkokį Arthouse pasaulį! tiksliai!

– Aš nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalūs. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visą diagnozę, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar būkime sąžiningi dėl narkotikų, sutaupykite laiko.

– Narkotikų nebuvo… – pažvelgiau į besišypsančią merginą dešinėje, tarsi kviesčiau ją liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. Aš ką tik užmigau.

«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivylęs papurtė galvą. – Žinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet būtų geriau, jei meluotumėte.

– Ar norėčiau būti aukšta? – Aš nesupratau.

– Taip. Tada priežastis būtų aiški. Ir tada aš pritrūkau galimybių. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumanė iškviesti greitąją pagalbą. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jūsų rankos nejaučia?

Jis uždavė dar keletą klausimų, į kuriuos mielai atsakiau. Koks džiaugsmas eiti į reanimaciją tokių puikių žmonių, apsirengusių baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, išmokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dėkingumas nemelavo: vaikinas vis tiek išgelbėjo mane, kaip ir tikėjausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Priešingu atveju nežinia, kiek ilgai būčiau išbuvęs šioje komoje.

Net pabandžiau pakelti galvą, kad nusišypsočiau visiems, bet nesišypsantis Igoris Vladimirovičius iškart paspaudė petį:

– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grįžti? Išsaugokite savo jėgas.

Tikrai nenorėjau grįžti. Taigi ji nusižemino ir net šiek tiek užsimerkė, kad pademonstruotų paklusnumą. Ir tada ji suvirpėjo išgirdusi balsą galvoje:

– Ar tai jūsų pasaulyje nekromantai? Kaip įdomu!

Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra taškas «per daug». Prieš tai dar gali ištverti ir būti drąsi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, išsipučia ir tik laukia proveržio akimirkos. Taigi aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, po tos akimirkos negalėjau atsispirti. Ji rėkė į viršų ir bandė pašokti.

Gydytojas sugriebė mane už pečių ir nustūmė į lovą. Seselė sušuko:

– Kas apie jį? Igoris Vladimirovičius, kuris…

– Koks šokas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.

Tada jie staigiai pasuko mane ant šono ir įsmeigė adatą į dugną. Tuo pat metu aš ir toliau rėkiau ir trūkčiojau, užspringdamas ašaromis. Bet tiesiogine prasme po minutės mano jėgos pradėjo trauktis, tarsi būčiau pavargusi. Ir vėl rimtas veidas su giliomis raukšlėmis ant nosies tiltelio:

– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. Išsiaiškinsime, rasime priežastį… Kiek laiko užtruks iki ten, Saša?

Ir vėl mano siela šviesi. Net Tayishka pamiršo. Tiesa, žodžiai išėjo sunkūs:

– O… kodėl… aš velniop?

– Daviau tau raminamųjų. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk savęs.

Neužmigau. Bet mano sąmonė taip nurimo, kad po kelių minučių galėjau mintyse paklausti:

– Tanyukh, tu čia?

«Čia, čia…» – man atsakė viduje.

– Kodėl tu čia?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane užfiksavo…

Negalėjau sulaikyti pavargusios dejonės ir tiesiog pasidaviau srovės valiai. Galbūt mano psichika visai netvarkinga. O gal šis kitas pasaulis buvo tam tikra tikrovės pusė, kurioje trumpam buvau įstrigęs. Ir dabar mano sąmonė ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybėje.