* * *
Buvau perkelta į reanimacijos skyrių. Daugiau testų ir klausimų, tada jie sujungė IV. Igoris Vladimirovičius, užpildęs dokumentus, įėjo į mano kambarį. Jis atsisuko ir pro atviras duris sušuko:
– Dim, ateik čia. Pasikalbėkime prieš išvykdami.
– Kur tu eini? – apgailėtinai dejuojau, jausdama šiame asmenyje savo pagrindinį gelbėtoją.
– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas čia puikus, nežiūrėk, koks jis jaunas!
– Ar galiu eiti su tavimi?
Galiausiai jis geraširdiškai nusišypsojo, antraip pradėjau nerimauti, kad jo lūpos negali išsitiesti. Už jo pasirodė kitas vyras. Net nežiūrėdamas į mane, jis tuoj pat paėmė Igorio Vladimirovičiaus popierius ir pažvelgė į juos. Ir tada Tayishka vėl pakėlė balsą manyje, isteriškai šnibždėdamas:
– Tai jis, Olya, jis!
– Kas jis? – sumurmėjau, nors ir tyliai.
– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gydė vaikystėje!
Nukreipiau žvilgsnį į jauną gydytoją. Man buvo sunku pamatyti, bet iš profilio galėjau drąsiai pasakyti, kad jis geras. Maždaug trisdešimties metų ar šiek tiek mažiau, plaukus dengia mėlyna kepurė, gale matosi tik tamsių spynų pakraščiai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galėčiau spręsti iš savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai iš karto norėtų gyventi. Bet aš pastebėjau Tanyuką netikėdamas:
– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalėjai prisiminti jo veido.
– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamiršite!
Kitas gydytojas priėjo prie manęs, dviem pirštais atitraukė voką, pažiūrėjo atidžiau ir abejingai linktelėjo. Tada jis pradėjo tardyti Igorį Vladimirovičių vartodamas terminus, kurių aš negalėjau išversti į rusų kalbą. Ir aš tylėjau, nekreipdamas dėmesio į žąsies odą. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbūt Tayishka neperdeda. Gražu švelniai tariant. Jei nebūčiau buvęs toks rimtas, būčiau pradėjęs garsiai šaukti.
Jis atsisėdo ant kėdės šalia manęs tik tada, kai mano gelbėtojas atsisveikino ir išėjo.
– Na, Olga, susipažinkime. Dmitrijus Aleksandrovičius. Jūs neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienų atsisveikinsime amžiams. Ar esate pasiruošę pasveikti?
– Labai! – šiltai jam nusišypsojau.
– Viskas gerai. Požiūris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jūsų būklės priežasties dar nenustatėme. Kai kurie bandymai bus paruošti iki ryto – gal tada situacija taps aiškesnė. Neskaitant blogiausio…
– Kas yra blogiausia?
– Prie šio pokalbio grįšime rytoj, Olga. Jūs galite turėti normalų nuovargį, o ne kokią nors leukemiją.
– Ką?!
– Aš juokauju. Gal būt. Poilsis.
Jis atsistojo ir nuėjo link durų.
– Dmitrijus Aleksandrovičius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jūsų humoras per daug prieštaringas!
Maniau, kad jis šypsosi – tik akimis. Ir vis dėlto jis išėjo pro duris.
Aplink viskas tyliai dūzgė, o už jos buvo kelios tuščios lovos. Moteris gulėjo toliausiai, matyt, be sąmonės. Ir viskas aplinkui ūžė. Tayishka kurį laiką erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai išsimiegoti.
– Tavo kabliukas numirė! Vėl! – ir įkyrus juokas.
– Ir gerai, kad ji mirė. Atsikratykime kūno ir apsimeskime, kad nieko neįvyko.
– Už septyniasdešimt procentų stipendijos!
– Taip, tu visiškai begėdis, pusbroli!
– Vaikinai, jei ji vėl mirė, kodėl ji žiūri į mus?
Vis dėlto sušukau, apsidairęs į pažįstamą nemalonią kompaniją. Dabar vilkėjau didžiulius marškinius – darėsi vis patogiau, nors vos dengė mano klubus. Ir ant kojų pasirodė skuduriniai batai. Iš karto aišku, kad jie apsirengė nuotykiams, bet aš laiku išsijungiau. Miela blondinė nustojo juoktis ir priėjo prie manęs. Jis atsiduso ir prisipažino:
– O, ji vėl gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, aš baigsiu darbą. Duok man krepšį, aš uždėsiu jai ant galvos. Ir eikite į koridorių – įsitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.
Šį kartą man prireikė vos poros minučių prisitaikyti prie šio žaidimo taisyklių.
– Cha! – Aš manau. – Dabar, kai tik išveda mane į koridorių, jis rėkia iš visų jėgų. Vėliau pamatysime, kas turi nekromanto diplomą, o kas – akademijos magija.
– Net negalvok apie tai! – manyje sušuko Tayishka. – Jie mus nužudys! Nes mes nesame jų patvirtintų sąraše!
– Tu visiškas kvailys, ar ne? Tada nuveža mus ramiai baigti į mišką.
«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vėl sumurmėjo ji.
– Kvaila!
– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai mūsų neliestų! Ne tik tai!
Vargšas sugalvojo bet kokią potekstę, kad tik toliau tikėtųsi. gūžtelėjau pečiais. O jei tu teisus? Ši šviesiaplaukė padarė piktadario įspūdį: draugams pasakė, kad mane nužudys, o pats… kur, nežinau? Ir ar nebūtų geriau, jei mane nužudytų? Tuo tarpu jie kažkur stumdėsi, ant galvų užsidėjo dulkėtą maišą. Tęsiau vidinį dialogą:
– Taigi leisk jiems tave nužudyti. Tada tuoj grįšiu namo. Į intensyviosios terapijos skyrių.
– Jei negrįši?
– Jei grįšiu?
– Jei grįšiu su tavimi?
Argumentas. Turėjau tai gerai apgalvoti.
– Ir viskas yra geriau nei mirti…
– Geriau visai nemirti!
Atrodo, kad negalime dėl to susitarti. Žinoma, mano realybėje man taiškos nelabai reikia. Bet kaip aš galiu žinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nužudyta?
Šnabždesys aplink mane liovėsi ir dabar manęs nebestumdė po kambarį. Atrodė, kad Elrikas paliko nevykėlius ir vedė mane toliau. Pradėjau suklupti, bet jis tvirtai parėmė mane už alkūnės, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau bėgome per mišką – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukėlė paniką.
– Elrikas! – Aš skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nužudyti ar išprievartauti?
Atsakydamas jis tik nusijuokė. Geras atsakymas, išsamus. Net Tayishka nustojo prieštarauti.
– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandžiau dar kartą.
– Nekelk triukšmo, – atsakė jis ramiu balsu. – Aš neketinu tavęs nužudyti. Jei nepateksite į bėdą, yra keletas variantų.
– Galimybės? – Kažkodėl toks atsakymas mane sunerimo. – Kurį? Priešingu atveju aš vis dar galvoju, ar turėčiau mirti, ar ne.
Jis vėl nusijuokė. Tada jis norėjo paaiškinti:
– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir gražus. Ir tada subraižykite savo naująjį savininką apie Omsko sritį…
– Tomskas! Apygarda! – Negalėjau susilaikyti. – Į vergiją, ar ką?
– Na, priklausomai nuo sėkmės… Vergijoje – taip tau būtų geriausia. Išsivalykite puodus, iššluokite grindis, pamaloninkite savo šeimininką – viskas taip, kaip buvo prieš mirtį ir darytų.
– Man nepatiko! – sušuko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man žinoti, kaip Taiška praleido ilgas žiemos naktis be mano priežiūros? Tačiau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».
Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitraukė krepšį nuo veido. Mano rankos buvo surištos už nugaros – taip stipriai, kad skaudėjo. Tiesą sakant, aplinkui buvo miškas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipų, bet tai yra miškas ir miškas Afrikoje. O šioje supuvusioje vietoje – miškas. Elrikas pasilenkė, kad bent ką nors pamatytų mano išraiškoje.
– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergelė? Tai būtų naudinga.
Galvoje išgirdau Tayishkos atsakymą: «Žinoma, ji mergelė! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padorią merginą? Aš jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostją? Taigi dar prieš sutikdamas jį, manęs jau nebebuvo mergelė.» Tayishka nervingai staugė ir nutilo. Vėl turėjau sėsti taksi už mus abu:
– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jūs taip pat įsakėte šiems bepročiams manęs neliesti!
Elrikas linktelėjo.
– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas jį puse etato… tai liepė atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.
– Labai įdomu. Labai tiesiai į priekį. Ypač įdomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad būtų mergelė?
