– Kaip aš turėčiau žinoti? Galbūt dėl kokių nors eksperimentų. Ką tu turi prarasti? Ir taip aš užsidirbu pinigų, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.

Jei galėčiau ištiesti rankas, tai padaryčiau.

– Skamba taip viliojančiai! Ypač apie eksperimentus!

Elrikas nesuprato sarkazmo ir todėl buvo linksmas:

– Na, reikalas buvo išspręstas gražiai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.

Tayishka rėktelėjo ant manęs, aš negalėjau to suprasti: arba jai patiko šis variantas, arba ji nežinojo žodžio «eksperimentai» reikšmės. Aš galvoju laikytis savo pyragų, kaip siūloma. Kas suriša jaunai merginai rankas, bet neturi kojų? Ji spyrė antį tarp jo kojų, o kai jis aimanuodamas susilenkė per pusę, uždėjo tą pačią pėdą jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o aš pasinaudojau momentu, kad įsiveržčiau į tamsią tankmę.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – sušvilpė jis paskui mane.

Bet aš bėgau ir bėgau. Ignoruodamas ir jo perspėjimą, ir Tayishkos cypimą. Taigi tegul ji leidžiasi eksperimentams, kai būsime apgyvendinti. O aš čia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties širdžiai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko į olimpinę komandą, ji vis tiek sugebėjo atsitraukti nuo nepasiruošusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradėjo nepakeliamai deginti plaučius. Ji prispaudė nugarą prie medžio ir nuslydo ant žemės. Nubrozdinimai, į kuriuos nekreipiau dėmesio bėgdama, dabar buvo visiškai jaučiami. Laimei, bent akys nepažeistos, turint galvoje, kad surištomis rankomis braidžiu po naktinį mišką, vos apšviestą mėnulio.

Kažkodėl Tayishka viduje verkė. Ji turėjo būti išsigandusi, kvaila.

– Neverk, Tanyukh! – guodėsi. – Atrodo, jų nebėra! Jei mūsų draugas neturi šuns uoslės, jis vargu ar jį ras.

«Ne dėl to aš verkiu», – sumurmėjo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesužinos».

– Palauk, – nesupratau. – Ar norėjai eiti pas senuką eksperimentuoti, mano pamišusi mergele?

– Kodėl nenorėtum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali būti labai malonūs…

Nerėkiau vien todėl, kad bijojau patraukti ne kartą juos minėjusių žmonių dėmesį. Šių būtybių dar neįsivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek mažiau malonios nei kitos šio pasaulio būtybės, tai verčiau atidėti pristatymą. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:

– Kas dabar? Jei pasieksime rytą, kur eisime toliau? Atvyksime į sostinę begėdiškais marškiniais? Taip, aš mieliau čia mirsiu, nei išgyvenu tokią gėdą.

– Taigi mirti.

– Taigi aš mirsiu!

– Miršta!

– O, prisiminiau! Turiu meilužę… O jei pas ją ateisime, ar viską nuoširdžiai paaiškinsime? Oi!

– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant žirgo?

– Na taip!

– Nežinau, kaip į tai atsakyti.

– Taigi eikime pas ją!

– Ar turite ypatingą nepadorumo formą, Tanjukai? Ji nužudė tave mažiau nei prieš dieną! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie bepročiai, kad net po mirties atėjome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodėl iškart apalpote?

– Ką turėtume daryti, Ol? – ji ėmė dar stipriau verkti.

– Išgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradėsime ieškoti būdo, kaip išsiųsti mane namo tavęs nenužudydami.

– Taigi štai ko mums reikia, kad pamatytume nekromantą! – ji vėl susijaudino.

– Sakiau, kad pirmiausia išgyvenk. Ar tau sunku girdėti?

Ji neatsakė, taip pat gaudydama ošiančius garsus jos kryptimi. Kažkur labai toli trūkinėjo šakos ir garsas vis artėjo. Pašokau ant kojų, tikėdamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar kartą su juo susidoroti. Tačiau Taishka pačioje pradžioje nužudė viltį:

– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!

– Kokia gaka? – Esu pasiruošęs užduoti šį ilgai užsitęsusį klausimą.

– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuką galima atremti tik liepsnosvaidžiu. Ji mus praris, Ol…

Puikiai. Ir mano rankos taip pat surištos už nugaros. Gal bandys pabėgti? Tačiau «labai greito» apibrėžimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prieš kelias sekundes jis atskriejo iš toli, dabar buvo girdimas labai arti. Iš tikrųjų kaip lėktuvas, lekiantis per krūmus. Ir po kurio laiko pamačiau…

Padaras sustojo per tris žingsnius nuo manęs ir nusišypsojo. Ji tikrai nusišypsojo tikra žmogaus šypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais šuoliais. Ir gerai, kad ant jos kūno nėra drabužių. Gaka buvo vyras! Iškreiptas su baisia grimasa, visiškai plikas, bet žmogiškas! Šis vaizdas pasirodė baisiausias, kokį aš kada nors mačiau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesišypsok…

Kai padaras pradėjo lėtai judėti į priekį, aš negalėjau to pakęsti. Patraukiau į šoną, net negalvodama, kad nepabėgsiu. Galbūt, atvirkščiai, aš jam tik sukelsiu jaudulį. Bet aš negalėjau nusiraminti. Už nugaros išgirdau šaltą riaumojimą. Pastebėjusi priekyje ugnį, ji nuskubėjo link jo. Ji peršoko per mėlyną šviesą, sustojo ir apsižvalgė, ar nėra žmonių. Pamačiusi Elriką, ji lengviau atsiduso. Jis neatrodė išsigandęs ar iškvėpęs. Jis netgi sunėrė rankas ant krūtinės, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi. Ji apsidairė – pamačiusi ryškią juostelę, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosčiau. Tada ji šliaužė kartu. Elrikas pakėlė ranką ir perkėlė ją per orą – tarsi pieštų pirštais – ir nusidriekė mėlynos ugnies ruožas. Jis priėjo prie manęs ir užbaigė ratą. Sprendžiant iš to, kad gaka nustojo šypsotis ir dabar nervingai šokinėja, šios kliūties jai nepavyko įveikti.

– Kaip tu mane radai? – Man trūko kvapo.

– Studijuoju magu, baigiu klasę. Laikykite, kad šiuo atžvilgiu jums labai pasisekė.

Vieno žvilgsnio į padarą pakako, kad dingtų noras būti sarkastišku. Ir aš nebijojau mirties – atvirkščiai, net tikėjausi, kad ji mane išmuš iš bėdos. Tačiau kai mirtis – ir net su žmogiška šypsena – labai arti, tada apie mirties naudą galvoti neįmanoma. Ir aš nelabai noriu būti… praryta. Tai visiškai neteisinga mirtis.

– Ar gali jį nužudyti, Elrik?

Jis taip pat atsigręžė į padarą ir gūžtelėjo pečiais.

– Tikrai galiu tave įskaudinti. Ji labai bijo šio gaisro. Bet kol jis rėks, kiti bėgs.

– Ką tada turėtume daryti?

– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiškai išnyks, arba taps silpnesnė dienos šviesoje – tada aš lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromantą.

– Ne!

– A-ah… Na tada aš išeisiu ryte ir paliksiu tave čia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?

Buvau kupina pykčio:

– Atrišk man rankas!

– Taigi, ar manai, kad tai padės? – vėl nusijuokė. Koks jis – kad ir kas benutiktų, vis juokiasi?

Šį kartą nerūpestingai pažvelgiau į atidengusius padaro dantis:

– Atrišk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvežti mane pas savo nekromantą amputuotomis rankomis?

Jis netikėdamas suraukė antakius:

– Vadinasi, sutinkate?

– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.

Elrikas patenkintas linktelėjo galva, ištraukė iš bagažinės mažą ašmenį ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisėdau ant žemės:

– Na ir kas dabar?

– Dabar miegok, nepažįstamasis. Miegoti. Kablys į ratą nepateks, o ugnis neleis jam sušalti.

Jis iškart atsigulė ant žemės, pasikišo ranką po galva ir po kelių minučių pradėjo knarkti. Stengiausi nekreipti dėmesio į staugiančią būtybę vos už dviejų žingsnių ir taip pat atsiguliau. Šalta ir nejauku, bet vargu ar čia mirtinai sušalsi. Ji užsimerkė. Atrodė, kad Taishka ką tik pasirodė – ji vis dar tyliai sėdėjo:

– Ačiū, Ol! Na, tai mus abu išgelbėjo… Nekromantas padės! Ir jei jis pasirodys esąs piktas, tada mes mirsime ramia sąžine.

– Tu išprotėjai? Aš pasakiau šiam niekšui daug nesąmonių. Jis mus išves iš čia, tada vėl pabėgsime.

– Tu esi išprotėjęs!

– Užsičiaupk! Žinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!

«Aš tiesiog noriu gyventi…» mano kambario draugė atsiduso ir vėl sušnibždėjo.

Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi būti… ne! Ar jie negalėtų manęs perkelti pas kokį siaubingą karį? Vis tiek būčiau vienišas, bet bent jau nebūtų taip nepatogu jį vadinti partneriu.